APIE MUS
Spausdinti
Adakavo KBO
Istorinė raida
Adakavas, – kaip rašoma „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ – kaimas Tauragės rajono Skaudvilės apylinkėje (dabar Skaudvilės seniūnija), 5 kilometrai į rytus nuo Skaudvilės. Adakavo istorija pradedama jau II-III amžiuje. Iki sunaikinimo (sovietmečiu) čia buvo tų laikų pilkapiai, kasinėti XIX amžiaus pradžioje, matyt, Dionizo Poškos. Prie Adakavo rastos ir trinamosios girnos – tokios, kokios buvo naudojamos iki II tūkstantmečio pradžios. 1957 metais adakaviškis Vytautas Kybartas, Pupkalnyje ardamas daržą, prie šulinio išarė trinamųjų girnų apatinės dalies nuolaužą. Radinys kelerius metus išgulėjo Kybarto kieme. Dabar jos eksponuojamos skverelyje prie Skaudvi-lės miestelio kraštotyros muziejaus, įsikūrusio Skaudvilės kultūros namuose.
Adakavo istorija iki XVIII amžiaus pradžios nėra ištirta. Vienas pirmųjų Adakavo paminė-jimų – 1725 metų dvarininko ir Batakių seniūno Jono Adakausko (Odochowski) iniciatyva užvesto-je „raganos Kristinos“ byloje. Lietuviškų inkvizitorių tardoma moteriškė tada „prisipažino“, kad, pamokyta kitos „raganos“, ji per pamaldas Adakavo dvaro koplyčioje priėmusi komuniją, bet nenurijus, o išspjovusi. Ji esanti susidėjusi su velniu. Jos ir kitų raganų sambūrio vietos yra trys, iš kurių viena – pelkėje prie Adakavo. Po „tardymo“ Kristina ir jos „išduotos“ raganos buvo sudegintos ant laužo.
O seni adakaviškiai pasakojo, kad ragana Kristina užkeikusi, jog iš Adakavo vyrų nė vienas netaps kunigu. Šis prakeiksmas iki šiol pildosi.
O štai ką pasakoja Petronėlė Mėlinienė, kuri pasakojimą girdėjusi iš savo tėvo. Petronelė buvo 9-11 metų, kai į Adakavą atvažiavo rusai. Į Petkaičius buvo atkelti vagys iš Rusijos (Kravčen-kų strujai).
„Adakovskis parėjo iš Prancūzijos. Vieta jam patikusi ir apsistojęs. Įsikūręs negyvenamoje, tuščioje vietoje. Parvažiuodamas parsivežęs 2 žmones: skarbavą žmogų (ženotą) ir berną (viengungį). Abu buvę prancūzai. Iš skarbavo žmogaus atsiradę visi Skarbaliai, o iš berno – visi Bernikai. Kai susimušdavę kaimo bernai, tai šaukdavę: „Rupūžės prancūzai!“ Mat pikti buvę prancūzai.
Tas skarbavas žmogus buvo Petronėlės tėvo prosenelis (prostrujis). (Tai rodytų, kad Petronėlė yra 4 kartos atstovė ir kad Adakovskis čia atsirado XVIII a. pabaigoje).
Adakovskiai buvo kilę iš Prancūzijos daktarų. Adakovskio duktė ištekėjusi už lenko Klevinskio, pagimdžiusi vieną sūnų ir išvažiavusi į Prancūziją, kad daugiau nereikėtų gimdyti (pirmasis gimdymas buvęs labai sunkus).
Adakovskio žentas Klevinskis buvęs didelis paleistuvis ir labai žiurus, kankindavęs baudžiauninkus. Klevinskis įsakydavęs plakti, o plakdavęs komisorius. Nusikaltėlis dažniausiai gaudavo 50 ar 100 rykščių. Kartais negyvai užmušdavo: duodavo per paslėpsnas ir užmušdavo.
Klevinskis įsakydavęs tarnui parvesti mergą, tas ir parvesdavęs. Iš viso turėjęs 4 mergas. Pilytauskio bobutė ir Gajauskikės tėvas – buvę Klevinskio vaikai. Gimus vaikui, Klevinskis jo motinai duodavęs butą (kambarį), karvę (sudarydavęs neblogas pragyvenimo sąlygas). Orgijos vyko bokšte.
Didįjį rūmą išmūrijo Klevinskis. Buvo trejos gonkos. Klevinskis nenorėjo dvaro užleisti rusams (gal Lietuvos?). Kai Klevinskį areštavo, tai išvežė į Mintaują. Parvežė su karstais (vienas karstas įdėtas į kitą karstą).
Vaikas liko dvare. Aukštas, plonas, gražus. Bet dvarą apsupo kazokai ir sūnų nežinia kur išvežė.
Po Klevinskio dvarą valdė Šibišovas (Kibišovas). Jis dvarą praskolino staravierų bankui, o bankas dvarą išdalino rusams.“
1859 metais, žinodamas apie artėjantį baudžiavos panaikinimą, Adakavo dvarininkas I.Chlevinskis dalį valstiečių nuvarė nuo žemės, o kitiems gerokai padidino prievoles. Dvare prasidėjo neramumai, virtę valstiečių maištu. 1861 metais jį malšinti buvo atvykęs carinės kariuomenės dalinys. Galbūt todėl po 1863 metų sukilimo būtent į Adakavo apylinkes atkeldinta apie 300 rusų kolonistų.
Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Adakavo dvare ir bažnytkaimyje buvo virš 300 gyventojų, veikė pradinė mokykla, paštas. Tačiau išaugti į didesnę gyvenvietę Adakavas neturėjo galimybių – visai šalia kilo žymiai geresnėje geografinėje padėtyje įsikūrusi Skaudvilė.
Sovietmečiu Adakavas buvo pagrindinė „Tarybinio kelio“ kolūkio gyvenvietė, o nuo 1950 iki 1963 metų – ir apylinkės centras. Tai skatino bažnytkaimio plėtrą. Adakavo gyventojų skaičius 1959-1989 metais išaugo nuo 362 iki 680. per kitus keliolika metų Adakavas kiek sumažėjo. 2004 metų duomenimis čia gyveno apie 590 žmonių.
Fizinė struktūra:
Adakavo kaime išsidėsčiusios:
- Briedžio medicinos kabinetas.
- Adakavo kaimo kultūros namai
- Alvido Ivanausko remonto įmonė
- Biblioteka
- Gedimino Norvilo įmonė
- Gyd. V.Paulauskienės šeimos klinikos medicinos kabinetas
- Pagrindinė mokykla
- Pieno supirkimo punktas AB „Pieno žvaigždės“
- Pieno supirkimo punktas „Vilkyškių“ pieninė
- Psichoneurologinis pensionatas
- Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Lankytinos vietos:
1. Adakavo pagrindinės mokyklos muziejus.
Mokyklos dokumentuose užfiksuota, kad eksponatai kraštotyros muziejui buvo renkami dar Nepriklausomos Lietuvos laikais Adakavo pradžios mokykloje. Bet karo metais visa surinkta medžiaga ir daiktai dingo.
Kada 1955 metų rugsėjo 1 d. Adakavo mokykloje pradėjo dirbti jauna lietuvių kalbos mokytoja Stanislava Kaučikienė, kraštotyrinis darbas vėl atgimė. Mokytoja visą gyvenimą domėjosi ne tik literatūra, bet ir istorija, todėl iš karto ir susidomėjo Adakavo krašto istorine praeitimi.
Mokytoja suprato, kad būtina kuo greičiau pasikalbėti su seniausiais Adakavo ir aplinkinių kaimų gyventojais ir užrašyti jų atsiminimus. Todėl dabar galime skaityti mokytojos ranka užrašytus „Jono Miliaus pasakojimus“ apie Adakavo dvarą, Vytauto Kybarto pasakojimą „Trinamosios girnos“, Petronėlės Mėlinienės (Skarbalikės), gim.1897 m., pasakojimas apie Adakovskį. Įdomus ir vertingas mokytojos atliktas darbas „Kur yra Givilių laukas?“ ir nubraižyta schema. Įdomūs išrašai iš įvairių šaltinių: „Apie Adakavo raganą Kristiną“, „Valstiečių bruzdėjimai Adakave ir kaimyniniuose dvaruose“, Odachowski Adam, Odachowski Stanislaw, Chlevinski Michal, Adakavas ir kiti
Mokytoja Stanislava Kaučikienė dirbo ne tik lietu-vių kalbos mokytoja, bet ir mokyklos bibliotekininke. Bib-liotekoje pirmiausiai rado vietą įvairūs buities rakandai, knygos, kuriuos mokytoja su savo skaitytojais mokiniais atnešdavo iš namų (6 nuotr.). Mokytoja pati mylėjo senus daiktus ir tą meilę skiepijo savo mokiniams, skatino suvokti jų vertę.
1994 metų lapkričio 30 d. pradėjo eiti mokyklos
laikraštis „10 BALŲ“, leidžiamas lietuvių kalbos mokytojos Zitos Jarašūnienės. Jame ir buvo pradėta skelbti etninės kul-tūros medžiagą.
Nuo 1987 metų mokykla mokyklos prioritetinė veiklos sritis tampa etninė kultūra.
2000 m.rugsėjo 1 d.Adakavo pagrindinėje mokykloje buvo sukurtos Etninės kultūros inte-gravimo į pradinių klasių, gamtos, geografijos, biologijos, matematikos, fizikos, lietuvių kalbos, dailės, darbų ir muzikos pamokas programos.
Dabar muziejui ir mokyklos kraštotyros būreliui vadovauja lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Zita Jarašūnienė.
2. Adakavo parkas
Adakavo parkas (Nuotr.iš mokyklos muziejaus) turi seną istoriją. Pradėtas sodinti Adakavo parkas buvo, matyt, dar XVIII amžiuje, kai dvare gyveno dvarininkas Adakovskis. Iki karo jis buvo tikra Adakavo puošmena. Aplink Adakavo dvaro rūmus, kur dabar yra pensionatas, buvo pasodinti pirmieji medžiai. Dvarininko įsakymu buvo paskirti dvaro tvarkytojai, kurie rūpinosi naujo parko sodinimu. Pro rūmus tekėjo upelė Trišiūkštė. Ji buvo užtvenkta ir parko teritori-joje iškasti bene aštuoni tvenkiniai. Ypač sunkiai sekėsi sutvirtinti šių tvenkinių krantus. Tvenkinys, esantis prie bažnyčios, buvo išgrįstas plytomis. Kad tvenkinį būtų gali-maišvalyti, buvo iškasti ir akmenimis išgrįsti grioviai. Po to pastatytas malūnas. Jo pagalba buvo nuleidžiamas vanduo.
Parkui sodinti buvo pakviestas sodininkas. Medžiai buvo sodinami eilėmis, paliekant take-lius. Pačius sunkiausius darbus dirbo baudžiauninkai. Liepas, klevus, beržus, ąžuolus, gluosnius, drebules, topolius parkui ėmė iš vietos miškų. Tuos medžius sodino daugiausiai parko pakraščiuose, kad jie apsaugotų nuo vėjų retesnius medžius. Medžiai buvo sodinami labai tvarkingai, atskiromis rūšimis. Visi medeliai buvo surinkti vienodi, tiesūs. Juos atrinkti buvo specialiai paskirti bau-džiauninkai. Jie apeidavo ne vieną apylinkės mišką, kol surasdavo tinkamų medelių. Ypač graži bu-vo pagrindinė liepų alėja, einanti nuo centrinių rūmų iki vieškelio. Parke dar yra 6 mažesnės alėjos. Šiaurinėje parko dalyje yra dekoratyvinių krūmų alėja. Daugiausiai yra klevų.
Pačiame parko centre yra dabar jau išdžiūvęs tvenkinys. Jo pietinėje dalyje auga pilkieji riešutmedžiai. Jie labai įdomūs savo išvaizda. Juos dvarininkas labai saugojo. Riešutmedžiai ir dabar labai saugomi, nes tai reti medžiai, savo gražumu patraukiantys ne vieno praeivio dėmesį. Rudenį galima pamatyti ir jų vaisius.
Šiaurės vakarų pusėje stovi dar įvairesnių medžių eilė. Tikriausiai norėta labiau apsaugoti rūmus ir retus augalus nuo šiaurinio vėjo.
Parke yra medžių, sodintų dar prieš Adakovskį. Vienas topolis tebestovi prie rytinių tvenkinių. Jam jau apie 400 metų. Apie tai galima spręsti iš to, kad prieš keletą metų audra nuvertė šalia stovėjusį apie 400 metų topolį. Likęs topolis yra vienas storiausių ir aukščiausių parko medžių. Yra medžių, kurių skersmuo apie 1 m. storiausi klevai, liepos, ąžuolai, kaštonai. Parke galima rasti kelių rūšių beržų, liepų.
Labai saugomos dviejų rūšių alyvos: vienos žydi gegužės mėnesį, kitos – birželio. Yra daug krūmų, kurių vardai nežinomi. Pasodinta daug geltonųjų akacijų, retai sutinkamų vinkšnų. Rytinėje dalyje auga nemažas lapuočių miškelis. Prie jo šliejasi senas sumenkęs maumedis.
Adakovskis labai saugojęs parko medžius. Menama, kad kartą už medžio nulaužimą vienas baudžiauninkas buvęs užplaktas mirtinai. Parką puoselėjo Adakovskio žentas Chlevinskis ir kiti dvaro savininkai. Parke visus darbus nudirbdavo samdyti žmonės. Jie darbuodavosi nuo 7 valandos ryto iki 21 valandos vakaro. Už darbą gaudavo po 20 kapeikų per dieną. Dirbti būdavę labai sunku. Dvarininkas norėdavęs, kad parkas visada būtų labai švarus, o ypač rudenį.
Dabartiniu metu parkas yra labai išretėjęs. Ypač daug žalos padarė 1967 metų spalio mėnesį praūžusi audra. Labiausiai medžiai išretėję prie tvenkinių, nes drėgmė pakenkė jų šaknims. Parko teritoriją tvarko Adakavo pensionato gyventojai.
3. Bažnyčia
Adakave, ant kalnelio, stovi šv.Jono Krikštytojo bažnyčia.. Išlikę pasakojimai liudija, kad apie 1790 metus ponas susipykęs su Skaudvilės dvarininku ir nutraukęs su juo ryšius. Susipyko taip, kad net vienoje bažnyčioje melstis nebegalėję. Todėl 1793 metais ir buvusi pastatyta Adakavo bažnyčia. Iš pradžių ji buvo filijinė, tačiau Adakovskis 1803 metais dovanojo jai 3000 rublių sidabru ir valaką su viršum žemės. Ši fundacija leido vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui įkurti Adakavo parapiją, nors jos kunigas, anot Motiejaus Valančiaus, be žmonių pagalbos „trūko duonos“.
Bažnyčia medinė (nuotr. iš mokyklos muziejaus), tradicinės liaudiškos architektūros. Tai ypač darnių proporcijų statinys: pa-grindinio fasado aukščio (iki karnizo) ir pločio santykis artimas vadinamojo aukso pjūvio proporcijai, maždaug 1:1.6-1.7. Tai vietinių savamokslių meistrų talento įrodymas. Bažnyčioje yra keturi baroko bruožų altoriai, puošti šventųjų skulptūromis ir paveikslais. Didžiajame altoriuje prieš Jonines rodomas titulinis šv. Jono Krikštytojo paveikslas, kitu metu matyti karaliaus skulptūra. Manoma, kad ją, taip pat horeljefines Kryžiaus kelio stotis sukūrė nežinomas profesionalus italų meistras.
Šventoriuje yra XIX a.varpinė, šalia jos – dar 1883 metais statytas medinis koplytstulpis. Jis – tradicinių formų, dailiai ištašytu stiebu. Tai vienas gražiausių mažosios architektūros pavyzdžių visame Tauragės krašte.
Bažnyčiai vadovauja kunigas Albinas Arnašius, gyvenantis Skaudvilėje.
MŪSŲ VEIKLOS DEŠIMTMETIS (video)
Žinai kaip
pagerinti Kaimo
bendruomenių
gyvenimą? Nori
prisijungti
prie mūsų?
Mums įdomi
tavo nuomonė
Amatų klasterio kūrimas Tauragės ir Suvalkų regione: internetinė svetainė
Mūsų partneriai:
Draugai:
Projektai:
Prisijunk:
Bendradarbiavimo sutartys pasirašytos su: |
Rekvizitai
Tauragės rajono vietos veiklos grupė. Teisinis statusas – asocijacija
Adresas: V. Kudirkos g. 9, LT-72217, Tauragė
Pirmininkė Laima Šveikauskienė
Mob. tel. 8 687 55928
El. paštas laima.sveikauskiene@gmail.com
daugiau
“Ieškoti naujų būdų gyvenimo kokybei kaimo vietovėse gerinti.”
VVG pagrindinis tikslas
© 2010 Tauragės rajono vietos veiklos grupė