Tradiciniai amatai, gamyba yra viena iš žemės ūkiui alternatyvių veiklos rūšių ir gali duoti nemažą teigiamą ekonominę ir socialinę naudą kaimo vietovėms, kadangi ši veikla yra naujų darbo vietų ir pajamų šaltinis kaimo gyventojams. Be to, tradicinių amatų gaminių gamyba įgalina išsaugoti ir etninės kultūros vertybes. Šiame straipsnyje analizuojama tradicinių amatų situaciją Lietuvoje ir vertinamos jų plėtros galimybės darnaus vystymosi kaime požiūriu.
Pagal atlikto tyrimo rezultatus galima išskirti šias Tauragės rajone vyraujančias amatininkų grupes:
Amatininkai – puoselėtojai, kurie kuria ir pozicionuoja savo gaminius tam tikrose zonose.
Gyvenantys kaime amatininkai, kurie perima autentiškas amato gudrybes ir gamina tikrą tradicinį kaimo amato gaminį be technologinių pakitimų;
Amatininkai – kūrėjai, kurie perimdami amato subtilybes kuria tradicinį gaminį modernizuotai aplinkai;
Amatininkai, kurie gamina prekybai;
Meno kūrėjai.
Amatininkai daugiausia telkiasi rajono centre ir kaimo vietovėse šalia centro. Tačiau dalis tradicinių amatų, paslaugų, tradicijų yra atsidūrę ties išnykimo riba.
Tad kokios tendencijos išryškėjo tiriant tradicinės amatininkystės padėtį? Nemažai amatų, kuriuos neabejotinai reikėtų priskirti tautiniam paveldui ir kurie tinkamomis sąlygomis dar galėtų gyvuoti, atsidūrė ties išnykimo riba. Vienas tokių vilnos karšimas, Tauragėje yra tik vienas šio amato meistras, veltinio vėlimo meistrų visiškai nerasta. Senos moteriškės kaimuose dar užsiima siūlų verpimo amatu, veltinių vėlimu, tačiau žmonėms nebeapsimoka vilnai auginti avių. Šiuo metu populiarėja veltinių papuošalų gamyba. Visiškai nėra meistrų, gebančių pagaminti kai kuriuos liaudies muzikos instrumentus, sutikta keletas armonikų, koncertinų, bandonijų restauratorių, tačiau visi seno amžiaus.
Tyrimas atkleidė, kad nors kai kurie tradiciniai amatai ir nėra klestintys, jie galėtų būti gana perspektyvūs, jei jiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos. Puoselėti šiuos amatus skatina vis didesnis žmonių susidomėjimas šiais dirbiniais, noras turėti unikalius daiktus, lietuvišką savitumą primenančią aplinką. Tai kalvystė, tradicinių namų statyba, krosnininkystė, juvelyrinių dirbinių, keramikos dirbinių gamyba, duonos ir pyrago kepimas pagal tradicinius receptus, tradicinius valgius propaguojantis viešasis maitinimas...
Amatai – svarbi šalies etnokultūros dalis ir kita reikšminga alternatyvi kaimo ekonominė veikla, kurioje pastaraisiais metais taip pat jaučiamas ženklus pagyvėjimas.Tauragės rajone nėra gilių amatų tradicijų, kurios galėtų būti siejamos su namų apyvokos daiktų gamyba, tradiciniais nacionaliniais apdarais ir kitais rankų darbo gaminiais. Pagrindinė problema, kad daugumai užsiimančių amatais kaimo gyventojų trūksta verslumo, vadybos žinių, jų gamyba yra mažos apimties ir dauguma produkcijos net nepatenka į rinką. Plečiantis kaimo turizmui rajone auga įvairių rankdarbių paklausa, todėl jaučiamas poreikis sustiprinti šią alternatyvią ekonominę veiklą. Tokiu būdu būtų ne tik diversifikuojama kaimo gyventojų ūkinė veikla, bet ir plėtojamos etnokultūrinės vertybės. Labiausiai paplitę amatai: piešimas, drožyba, mezgimas, margučių marginimas, siuvinėjimas, siuvimas, audimas, bitininkystė, kalvystė, tradicinių vaišių ruošimas, duonos ir pyragų kepimas, maisto ruošimas, mėsos ir pieno perdirbimas, grūdinių kultūrų auginimas.
Pagal surinktus duomenis pastebėjome ryškų nykimą drožėjų, dažniausiai jie senyvo amžiaus, jaunesni kaip 30 metų sudaro tik 5% drožėjų. Šiuolaikiniai drožėjai dirba įvairių siužetų statulėles. Bet dažniausiai yra sutinkami angelų, Kristaus ir Marijos siužetai. Drožėjai, droždami statulėles, remiasi bažnyčiose matytais kūriniais, maldaknygių paveikslėliais. Medžio drožėjai ne tik drožia skulptūras. Dažnai jie  žinomi ir kaip gabūs dailidės, staliai, statybininkai, šaltkalviai.
Anksčiau medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo iš tėvų, padėdami jiems meistrauti, dirbdami statybose. Kiti eidavo mokytis pas dailides, iš pradžių pas juos dirbdavo be atlyginimo. Būdavo, kad amatus perimdavo paveldėjimo keliu. Dažniausiai paveldėdavo kalvio ir puodžiaus amatą, nes būdavo perimamos dirbtuvės. Keičiasi laikai, žemės ūkio darbai mechanizuoti, trobos dažniausiai statomos mūrinės. Nyksta ir tradiciniai amatai. Rajone vienas kitas dar moka pinti krepšius. Didžiausia problema – pastebimai mažėjantis skaičius meistrų, galinčių perduoti patirtį kitiems, neatsiranda ir norinčiųjų tęsti jų tradicijas (kol kas iš tradicinio amato sunku pragyventi), net jei šių nykstančių tradicinių amatų gaminiams rinka ateityje ir būtų palanki.
Su kai kuriomis problemomis susiduria beveik visi tradiciniai amatininkai. Pirmiausia stinga tinkamų sąlygų realizuoti lietuviškus tradicinius gaminius, mat juos nustelbia didelis pigių importinių gaminių antplūdis, o unikaliems mūsų krašto gaminiams beveik neatsiranda vietos didžiųjų prekybos tinklų lentynose.
Amatininkai daugelį gaminių parduoda įvairiose mugėse, tačiau ir čia nėra tinkamų prekybai sąlygų. Priešingai, nustatomas nepamatuotai didelis vietos mokestis, kuris taikomas ir autentiškų dirbinių gamintojams, demonstruojantiems šių dirbinių gamybos procesą. Tarpsta perpardavinėtojai, pasiimantys didžiąją pelno dalį sau.
Amatininkų nuomone, reikėtų daugiau steigti specializuotų parduotuvių, kuriose būtų sukurtos tinkamos sąlygos kai kuriems produktams saugoti bei gamybos procesui demonstruoti. Itin keblu tradicinius lietuviškus gaminius realizuoti užsienyje, nes pavieniai amatininkai nepajėgia susirasti rinkos, užmegzti kontaktų; taikomi kai kurie nepamatuoti apribojimai išvežamiems gaminiams.
Daugelis amatininkų susiduria su žaliavų įsigijimo problemomis.
Kai¬miškas tradicijas puoselėja kai kurios kaimo bendruomenės, tačiau senieji amatai, jei tai nėra verslas, nyksta. Kaimo žmonės labai praktiški - jei iš to negauna naudos, nedaro. Tuo, ką senieji išsaugojo, didžiuojasi, tačiau jauni¬mas neperima tų amatų. Amatininkai neteikia projektų ES paramai gauti, kadangi menkas jų verslumas bei gebėjimas dirbti šiandieninėmis verslo sąlygomis.
Tauragės rajone esančių amatininkų pasiskirstymas pagal atskiras amatų rūšis: daugiausia liaudies meistrų yra užsiimančių medžio darbais, mezgėjų ir dailininkų.  Taip pat populiarus amatas yra šiaudų dirbiniai ir akmens darbai. Mažiau paplitę juvelyrų, tekstilės, keramikos darbais užsiimančių amatininkų. Tačiau apklausos metu paaiškėjo, kad vis jaunesni žmonės susidomi įvairių papuošalų gaminimu, tačiau jie dalijasi savo darbais tarpusavyje ir dėl mokesčių naštos nenori savo darbus reklamuoti platesnei rinkai.
Kaimo amatai pritraukia įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones iš visų visuomenės sluoksnių. Amatininkai geba derinti amatininkystę su kita profesine veikla ir įsipareigojimais šeimai. Dažniausiai amatininkai turi papildomą užsiėmimą. Imtis amato žmones labiau verčia gyvenimo stilius, o ne pinigų poreikis.
Savarankiškai dirbantys amatininkai atsako už visus produkcijos gamybos ir paskirstymo etapus, pradedant medžiagų paieška, baigiant rinkodara, finansais. Dabartiniai amatininkai dažnai kilę iš viduriniojo sluoksnio miestiečių, bet turi aistrą amatininkystei. Naujokai yra 23–40 metų amžiaus, dalis – ankstyvieji pensininkai, kilę iš pačių įvairiausių profesinių sluoksnių, kurie paprastai visai nesusiję su amatais.
Nemaža amatininkų dalis anksčiau dirbo žemės ūkyje. Amatus ryžtasi plėtoti ir techniniai darbuotojai, ir valdininkai. Nauji žmonės, įsilieję į amatų verslą be didesnių kliūčių, dažniausiai yra išsilavinę, kai kurių amatų srityse daugiau kaip 40 proc. amatininkų yra įgiję aukštųjų technikos mokyklų diplomus.
Galima prognozuoti, kad amatų produkcija Lietuvoje gali žlugti dėl kaimo gyventojų mažėjimo, žemės ūkio sąstingio, pasenusios amatų technikos, besikeičiančių madų, užsienio konkurencijos, laikomų arklių mažėjimo, atotrūkio tarp pajamų iš amatininkystės ir vidutinio atlygio gamyboje didėjimo, nenorėjimo ar negebėjimo prisitaikyti prie šiuolaikinių sąlygų, tradicijų perimamumo nebuvimo.
Tyrimas atkleidė, kad nors kai kurie tradiciniai amatai ir nėra klestintys, jie galėtų būti gana perspektyvūs, jei jiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos. Puoselėti šiuos amatus skatina vis didesnis žmonių susidomėjimas šiais dirbiniais, noras turėti unikalius daiktus, lietuvišką savitumą primenančią aplinką. Tai kalvystė, tradicinių namų statyba, krosnininkystė, juvelyrinių dirbinių, keramikos dirbinių gamyba, duonos ir pyrago kepimas pagal tradicinius receptus, tradicinius valgius propaguojantis viešasis maitinimas. Šių amatų meistrų praktiškai Tauragės rajone nebeliko, keletas senyvo amžiaus žmonių, kuriems užsiimti šiuo amatu trukdo sveikatos problemos.
Mažiausias pavojus gresia su renovacija, statyba susijusiems amatams, tačiau ir čia kiltų pavojus, jei vis daugiau žmonių nebenorėtų atnaujinti, išlaikant jų tradiciškumą, o atnaujintų juos naudodami modernias medžiagas ir naujovišku stiliumi. Tikėtina, kad dalis senų, istoriškai vertingų pastatų tiesiog bus palikti sugriūti.
Ūkininkai, turintys senų pastatų, yra priversti ekonomiškai persiorientuoti, atnaujinti juos. Nepaisant sunkumų, yra žmonių, aktyviai siekiančių karjeros kaimo amatų srityje. Tikima, kad amatai klestės ir ateityje, jei bus sutelktas dėmesys į du pagrindinius dalykus: nykstančių amatų rūšių išsaugojimą ir kokybiškų mokymo programų, apimančių įvairius metodus ir atitinkančių vietos amatininkų poreikius, lankstumą.
Kultūros paveldo ištekliai sudaro puikias galimybes susipažinti su lankomos teritorijos istorija, tradicine gyvensena, papročiais, tradiciniais amatais bei yra pagrindas įvairiai turizmo infrastruktūrai bei paslaugoms plėtoti.