Batakiai

Jau nuo žilos senovės tęsiasi gija;

Čia – Batakiai! Čia mūsų „Aukaja“,

Kur paskutinio žynio kažkada gyventa,

Kur ir dabar taip miela ir taip šventa.

Ant kalno, kryžkelėje, trys baltieji kryžiai.

Jie ne į Vilnių kviečia ir ne į Paryžių.

Jie nusilenkia tiems, kas Batakius mylėjo,

Už juos kovojo, dirbo ir kentėjo.

Palydi ir sutinka jie ir mus šiandiena,

Sėkmės palinki, laimina kiekvieną.

O ar smagu čia, Batakiuos, gyventi

Diena kai keičia dieną, kasdienybę – šventė?

Tikriausiai, taip. Dainuoti mėgstam, šokti,

Kaimyną susitikti, pasijuokti.

Kai vakarai prailgsta, vakaronėn bėgam,

Ir trypiam, šokam, ir ilgai nemiegam.

O štai lelijų ežeras. Žvejų ir gulbių rojus!

Per visą vasarą čia paukščiai repetuoja.

Ir žmonės poilsiauja – dideli, maži.

Net pakeleiviai stebisi: kokia gamta graži!

Ir visada mąstai į Batakius sugrįžęs,

Kad ir pas mus taip gera. Nors ir ne Paryžius.

Čia mūsų tėviškė, čia mums brangus kampelis,

Ir parveda į jį kiekvienas kelias.

R. Grinienė

Nuo idėjos iki lyderystės

Batakių kaimo asociacija įsteigta 2004 m. rugsėjo 21 d., subūrus šešis steigėjus, siekiančius stiprinti bendruomeniškumą ir skatinti kaimo plėtrą. Pirmąja asociacijos pirmininke išrinkta Laimutė Poženčiūtė, kuriai buvo suteikti įgaliojimai pasirašyti asociacijos įstatus ir atstovauti organizacijai iki jos oficialios registracijos.

2008 m. vasario 5 d. asociacija buvo įregistruota Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, taip įgydama oficialią teisinę formą.

Asociacijos vadovai skirtingais laikotarpiais:

•  2009 m. balandžio 21 d. vadovavimą perėmė Vaidas Gargasas.
•  2014 m. sausio 8 d. bendruomenės pirmininke tapo Rita Grinienė, kurios kadencijos metu buvo tęsiama bendruomenės telkimo veikla ir skatinamas bendruomenės aktyvumas.
•  2025 m. vasario 28 d. išrinkta bendruomenės pirmininke Renata Bernotienė, kuri tęsia organizacijos veiklą ir siekia toliau stiprinti bendruomenės ryšius. 

Batakių kaimo bendruomenė “Aukaja” nuosekliai dirba bendruomenės labui, telkia vietos gyventojus, įgyvendina įvairias iniciatyvas ir prisideda prie Batakių krašto kultūrinio bei socialinio gyvenimo puoselėjimo. 2017 metais sukurtas Batakių kaimo bendruomenės herbas. Tai simbolių ir spalvų dermė, atspindinti krašto istoriją, gamtą ir stiprybę.

• Herbo centre vaizduojama pilis įprasmina istorinę atmintį ir kultūrinį paveldą. Ji primena, kad ant Batakių piliakalnio kadaise stovėjo gynybinė pilis.
• Ąžuolas yra stiprybės, ilgaamžiškumo ir tvirtybės simbolis. Gilės – augimo ir ateities kartų vilties ženklas. Šie elementai ir žalia spalva pabrėžia bendruomenės gyvybingumą ir ryšį su gamta.
• Vandens tėkmė herbe simbolizuoja judėjimą pirmyn, atsinaujinimą ir bendruomenės raidą. Upelis siejamas su vietovės geografija.
• Raudona spalva reiškia drąsą, stiprybę ryžtą ir pralietą kraują.

Istorija

Batakiai - miestelis Ančios (Šešuvies dešinysis intakas) dešiniajame krante, 6 km į pietvakarius nuo Skaudvilės, seniūnijos ir katalikų parapijos centras. Istorinės miestelio ištakos - čia stovėjusi, nuo 1285 m. šaltiniuose minima Aukaimio pilis ir prie jos buvusi gyvenvietė. Sako, Aukaimio pilėnai apsiėję "be takų", todėl šalia piliakalnio išaugęs miestelis ir pavadintas Batakiais. Kalbininkų nuomone, vietovardis kilęs iš pavardės Batakis.

1448 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis atidavė Batakių dvarą Žemaičių seniūnui J. Kęsgailai. Batakių augimo ir klestėjimo laikotarpis - XVI-XVII a. Dar 1509 m. čia pastatyta bažnyčia. 1618 m. Batakiai tapo tikru miesteliu - gavo privilegiją rengti savaitinį turgų. 1648 m. minima parapinė mokykla. 18 a. pabaigoje miestelis sunyko. 1861–1950 Batakiai buvo valsčiaus centras. Per I pasaulinį karą nutiesus Radviliškio –Tilžės geležinkelį, susikūrė Batakių geležinkelio stoties gyvenvietė, Batakiai liko atokiau nuo geležinkelio. Sovietų okupacijos metais Batakiai buvo apylinkės centras, kolūkio bei tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 2006 m. patvirtintas Batakių herbas.

Batakių miestelis paskelbtas urbanistikos paminklu. Batakiai garsėja nuo senų laikų Šv. Onos atlaidais, kurie iki šiol išlaiko savo tradicijas ir pritraukia daugybę žmonių.

Batakių piliakalnis

Pietiniame Batakių miestelio pakraštyje, Ančios ir Ūkio (Batakės) upelių santakoje yra piliakalnis, vadinamas Pilute, Pilaite, Švedų kalnu. Už pylimo griovio, pietuose yra senovės gyvenvietė. Spėjama, kad ant Batakių piliakalnio stovėjusi Žemaičių Aukaimio pilis, minima nuo 1285 m.1285 m. ją nesėkmingai puolė kryžiuočiai, niokoję pilies apylinkes 1292 ir 1300 m. 1302 m., padedant išdavikui, pilis užimta ir sudeginta, tačiau netrukus vėl atstatyta, nes 1305 m. kovo 7 d., padedant kitam išdavikui, ji vėl užimta ir sudeginta. Po to pilis buvo atstatyta dar kartą, nes 1328 m. sudegintas jos papilys, 1329 m. vasarį - pati pilis. Vėliau, iki 1395 m. minimas tik pilies laukas, tad pati pilis, matyt, daugiau nebebuvo atstatyta. Aukaimio pilis buvusi pilis – slėptuvė. Pilį nustatyta tvarka saugojo apylinkės gyventojai. Pavojaus metu visi bėgdavo į ją. Aukaimis buvo svarbi pilis, ginanti Karšuvos žemę, įėjusi į Žemaičių gynybinį pilių žiedą. 1345 m. ties Aukaimiu kryžiuočiai sumušė Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą. Įvedus Lietuvoje krikščionybę, 1387 m. paskutinis lietuvių Krivių Krivaitis (pagoniško tikėjimo kunigas), vardu Gintautas, sau paskutinę gyvenamąją vietą pasirinko Aukaimį.

Šv. Onos bažnyčia

Trakų pilininko ir žemaičių seniūno Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos iniciatyva Batakiuose 1509 metais pradėta statyti šv. Onos bažnyčia – viena seniausių Žemaitijoje. Batakių reikšmę rodo šios vietovės žymėjimas 1526 m. 1614 m. Batakių bažnyčia buvo perstatyta ir padidinta. Žinoma, kad ji buvo medinė. 1644 m. prie bažnyčios buvo pastatyta špitolė. 1648 m. Batakiuose veikė parapijos mokykla. Prieš 1755-uosius metus buvo pastatyta klebonija ir varpinė, o 1768 metais – nauja bažnyčia ir špitolė. 1800–1803 metais pastatyti klebono ūkiniai pastatai, o 1804 m. – klebonija. 1809 m. klebono jurisdikcijoje buvo 5 šeimos (arba 25–30 žmonių), tarp jų kubilius, degtindaris, 2 žydų šeimos. 1823 m. buvo pastatyta nauja dviaukštė varpinė, o šventorius aptvertas egliniais pusrąsčiais tarp ąžuolinių stulpų.

1766 metais bažnyčia perstatyta ir visus žavėjo savo įspūdinga barokinio stiliaus puošyba, ilgai buvo seniausias liaudiškojo baroko pavyzdys Lietuvoje. Bažnyčia 1970 metų vasarą sudegė. Beveik visos buvusios meno vertybės bažnyčioje sudegė kartu su ja. Vietoje senosios 1989 m. pastatyta nauja bažnytėlė – priestatas prie senosios varpinės. Iš senųjų statinių šventoriuje liko tik mūrinė šv. Roko koplyčia. Perstatytoje varpinėje tebėra Karaliaučiuje 1676 m. lietas varpas. Tačiau jis yra sunkiai pasiekiamas ir jį galima apžiūrėti tik iš tolo.