Apie lietuvių didžiuosius reformatorius Abraomą Kulvietį, Rapalionį, Mažvydą, Bretkūną, Donelaitį dar prieš daug metų, gūdžiu sovietmečiu, tauragiškiai girdėjome tik tuomet dar jauno kunigo J.V. Kalvano vėliau vyskupo atitinkamomis progomis sakomose pamoksluose. Dabar valstybiniu mastu 2017 -uosius metus paskelbus jubiliejiniais 500-aisiais reformacijos metais apie juos ir jų reikšmę Lietuvai lauksargiškiams, susirinkusiems paminėti ne tik reformacijos bet ir savo bažnyčios pastatymo130 jubiliejų, jau pasakojo ir Skaudvilės kultūros namų literatų klubo „Laiko lašai“ vadovė Zita Jurevičienė ir Žydrė Macienė po pamaldų kartu su kitais klubo nariais praturtinę jubiliejinę šventę savos kūrybos eilėmis.

Jubiliejinės pamaldos vyko spalio 8 dieną. Kunigas Edikas Šulcas trumpai apžvelgė laikmetį nuo 1864 metų kai atskyrus nuo Vilkyškių 16 kaimų buvo įkurta Lauksargių parapija. Buvo prisiminti čia tarnavę kunigai, kurių dauguma buvo vokiečių kilmės, bet jie privalėjo mokėti lietuviškai, nes pamaldos vyko atskirai vokiečiams ir lietuviams. Dabartinė bažnyčia buvo statoma tarnaujant kunigui Emiliui Notzeliui. Iškilmingai pašventinta ji 1887 m. spalio 6 d. Pažymėtina, kad bažnyčios pastatymo metais parapijoje buvo užregistruota 2200 parapijiečių iš jų apie 1600 lietuvninkų. Tarpukariu parapijiečių sumažėjo iki 1800, sumažėjo ir lietuvių. Paskutinis kunigas Hansas Kilius dirbo karo metais iki 1944 m. Galima tik įsivaizduoti kaip šioje bažnyčioje buvo giedama ir kokių giesmininkų čia būta, kad vargonininkas Štalis prieš120 metų ėmėsi užrašinėti čia giedamų giesmių melodijas. Net septynios yra išlikusios ir naudojamos dabartiniame liuteronų giesmyne. Viena jų skambėjo pradedant pamaldas (Mana širdis Dieve geidauja). Su kita giesme  „Kristau Viešpatie brangus“ užbaigiamos pamaldos.

Šventę pratęsė Skaudvilės kultūros namų literatūros klubo „Laiko lašai“ atstovai Rasa Bartkuvienė ir Artūras Maurius. Švelniai, ne džiazo ritmu, aidėjo smuiko ir gitaros stygos. Skambėjo intelektuali ir dvasinga dainuojamoji klubo narių poezija gitara pritariant muzikos autoriui. Kelios įstrigusios atmintyje frazės: „kalbėti paprastas mintis - daug nepaprastai, o iš tikrųjų tiek mažai“... Dainose ir meilė gimtajam Skaudvilės miesteliui, ir rudens spalvos, ir apie gyvenimą „kasdieną baudžiantį už klaidas... o kam ir iš Dangaus trykštanti gyvenimo versmė“... Artimi kaimynai pasirodo gali būti mielesni, suprantamesni ir labiau derantys prie sakralinės šventovės aplinkos nei pasaulinio garso nesenai čia koncertavę klasikinio džiazo artistai, dainuojantys ar giedantys ne visiem suprantama kalba.

Na ir mums aktualus Skaudvilės kultūros namų režisierės Zitos Jurevičienės darbas reformacijos 500 metų jubiliejui - tai Skaudvilės liuteronų bažnyčios patriotės Eugenijos Bapkinaitės istorijos prikėlimas ir jos perkėlimas į sceną. Skaudvilės miesto šventės metu Skaudvilės liuteronų bažnyčioje, po pamaldų Zita, į savo spektaklį pritraukusi ir vaikus, sugrąžino žiūrovus į pokario laikus. Sovietų valdžia Skaudvilės liuteronų bažnyčią buvo pavertusi grūdų sandėliu, ir tik Eugenijos, paprastos moterėlės, bažnyčios sargės, apsigyvenusios bažnyčioje, drąsos ir užsispyrimo dėka šventovė buvo išsaugota ir grąžinta po karo audrų sumenkusiai parapijai. Zitos Jurevičienės sukurtas Ženios (taip ją matyt vadino saugumiečiai, paskui ir visi skaudviliečiai) personažas kiek aikštingas ir imulsyvus susapnavus pavogtą bažnyčios varpą bei ją erzinančius vaikus. Tai matyt šiuolaikinio teatro detalė, nes Eugenija buvo taikaus, neagresyvaus pasipriešinimo tarybų valdžiai pavyzdys. Kitoje scenoje ji renka aukas, o važnyčiotojo pavežėjama į valsčių naiviai tikisi gauti paramos bažnyčiai iš sovietinės valdžios pareigūnų. Kunigas Šulcas, įvertinęs skaudviliečių pasirodymą, pakvietė juos šią istoriją papasakoti ir lauksargišiams, kas primintų, kad ir Lauksargių parapija turėjo panašią asmenybę kantorių Petrą Knispelį (1900- 1990), atkovojusį bažnyčią parapijai, kuri sovietams buvo tapusi arklide. Po karo, kai buvo nacionalizuota klebonija, trejetui metų  nutilęs Lauksargių bažnyčios varpas, šventoriuje apsigyvenusio kantoriaus vėliau kunigo dėka, vėl suskambo 1947 metais. Tai dar vienas vertas paminėjimo 70 metų jubiliejus. Amžininkų prisiminimuose, jų kunigas gyveno vargingai, dirbo nuoširdžiai iš idėjos. Norint išlaikyti atgautą bažnyčią, tarybų valdžiai reikėjo mokėti didelius mokesčius. Todėl lankė tai pat neturtingus parapijiečius ir nesilaikydamas sovietų įstatymų, neteisėtai rinko lėšas bažnyčios išlaikymui. Šis kuklus Lauksargių parapijos tarnas nepamištas. Jo kapas deramai prižiūrimas Joniškės kapinėse. Tikriausia ne viena bažnyčia turi savo pokario drąsuolius, nuo kurių biografijų dar derėtų nušluostyti laiko dulkes.

Užbaigiant šventę kunigas dėkojo susirinkusiems lauksargiškiams, bei svečiams. Savivaldybės tarybos atstovė Rita Grigalienė, dovanėlėm pagerbusi jaunuosius Skaudvilės artistus, sveikino visus. Tikėtasi daugiau svečių klausytojų iš Lauksargių bendruomenės, nes miestelio centre stovinti bažnyčia neatsiejama Lauksargių miestelio istorijos dalis. Bažnyčios pastatymo ir pašventinimo 130metų jubiliejus sutampantis su reformacijos metais jau ne tik pamaldos, bet tai istorinis kultūrinis renginys. Nors tiesa sakant, niekas ypatingai šio renginio nereklamavo, nes nelabai turėta kuo pasigirti... Šventovės vidus neatrodo šventiškai... Kas matyt ir sutrukdė pakviesti aktorių Rumšą nuotaikingai pasakojantį reformatoriaus Martyno Liuterio istoriją ir Dambrausko chorą „Vilnių“ šiemet koncertuojantį daugelyje evangelikų bažnyčių, skambiai didingai giedantį paprasčiausias liuteronų giesmes, tačiau pritraukiantį pilnas šventoves ir kultūros namų sales klausytojų.

Jonas Dikšaitis

grįžti