Baltrušaičių gyvenvietės kultūros namų renginių organizatorei E. Lopšienei vadovaujant lapkričio 16 dieną vyko Baltrušaičių bendruomenės 19-toji tradicinė šventė „Laikas skuba, neša metus“. Po iškilmingo jubiliejinių gimtadienių sulaukusių senjorų pagerbimo ir sveikinimų visus išjudino Baltrušaičių bendruomenės kaimo kapela, dainininkai, šokėjos. Skambant žinomoms melodijoms, kviečiami prisijungti ir jubiliatai, bei visi žiūrovai. Salė nuščiuvo, kai scenoje pasirodė klasikinius šokius šokanti nuostabi pora Dominykas ir Kotryna jubiliato bitininko Jono Tranelio proanūkiai. Džiaugdamiesi atrodo šviesia jų vaikyste plojimais linkėjome jiems ir visiems jubiliatų anūkams laimingos ateities. Už kiekvieno jubiliato sava gyvenimo istorija, paprastai žinoma namiškiams, kaimynams ir bendruomenės nariams. Tačiau ne visada. Aš atvykau pasveikinti Arnoldo, prieš tai pakalbinęs vieną kitą pažįstamą ir nepažįstamą baltrušaitiškį, pasidomėdamas ar jiems kiek žinoma jo gyvenimo biografija, sudėtinga jaudinanti vaikystė. Deja, net dukra prasitarė, kad tik per tėčio jubiliejų kiek daugiau namiškiai sužinoję apie jo pokario vaiko likimą. Jau vien nelietuviškai skambanti pavardė intriguoja pasidomėti. Ne tik suaugusiems, bet ir vaikams pravartu būtų išgirsti, palyginti dabartinio jaunimo ir senelių pokario vaikų vaikystę. Prakalbinkime juos kol dar nevėlu. Mėginsiu šiek tiek perpasakoti keletą Arnoldo Šulco gyvenimo epizodų, nežiūrint jo nenoro viešintis. Suprantama tokie likimai ne tik sovietmečiu, bet ir dabar buvo nutylimi, nežiūrint, kad jų kaltės čia dažniausia nebūna.
Ne „vilko“ vaikas Vokiškai skambanti pavardė, pokario Lietuvos piemenėlio likimas, man beveik nepaliko abejonės, kad mūsų vaikystės vasarų piemenėlių draugas Arnold’as, pokaryje netolimo kaimyno eigulio šeimon priimtas, dabartiniu supratimu pats tikriausias „vilko vaikas“ tai yra lietuvių priglaustas Karaliaučiaus krašto vokietukas. Tuomet dešimtmečiui tai nerūpėjo jo paties paklausti. Gal po keleto piemenavimo vasarų kūrėsi kolūkiai, bendri piemenavimai baigėsi, nebeliko ir mūsų piemenėlių autoriteto mokėjusio gražiai švilpauti, dainuoti, iš karklų daryti švilpynes... Buvau beveik tikras, kad Arnoldui bus pavykę išvykti į Vokietiją. Ir tik po daugelio metų Žukuose sutikus Mažosios Lietuvos istorija ir „vilko vaikų“ likimais besidominčią Ireną P. iš Viešvilės, pamėginta atrasti vaikystės draugo pėdsaką. Stebuklingai greitai Arnoldas jau pasakojo man savo „turtingą“ gyvenimo istoriją. Nors jo likimas stebėtinai panašus į pokaryje po Tauragės kraštą klajojusių, badaujančių našlaičių vokietukų dalią, prašančių darbo, duonos, prieglaudos nakvynei. Bet paaiškėja, kas jis ne „vilko vaikas“. Taip, jo giminės šaknys siejamos su vokiečiais atsikėlusiais į Karaliaučiaus kraštą po didžiojo maro, tačiau jau jo senelis susikūrus Lietuvos valstybei iš Prūsijos atvyko į Batakių kraštą užtvenkęs Šešuvies upę buvo pasistatęs malūną. Vėliau sūnus Andrius Arnoldo tėvas, įsikūręs Deferencijos kaime, dirbo miškininku Batakių apylinkėse. Tačiau 1944 metų rudenį frontui slenkant, vokiečiams traukiantis, rusų armijai artėjant, Šulcų šeima laukė šeimos pagausėjimo. Pablogėjus sveikatai, mama skubiai arkliniu transportu nuvežta į Tauragę deramos medicininės pagalbos nesulaukė... Tėvas skubiai palaidojęs mamą Rikyškių kapinėse, pasikinkęs arklį su vaikais dar mėgino trauktis nuo artėjančios rusų armijos, tačiau nuo Panemunės apsisuko ir aplinkiniais keliukais grįžo atgal. Negana to, kad mirė mama, tėvą sovietai tą patį rudenį suėmė, tardė Šiūbartinėje, išvežė į Lukiškes, nuteisė kaip politinį nusikaltėlį, išvežė kalėti į Irkutsko sritį. Šešerių metukų Arnoldas liko nevienas, o su pusantrų metų broliuku. Pirmiausia juos priglaudė, matyt tėvo pažįstamo miškininko, Globio šeima. Broliuką greit išsivežė giminaitė teta. -„Aš buvau niekam nereikalingas, teko piemenauti“, - su nuostaba ir giliu atodūsiu tarė nesenai savo aštuoniasdešimtmetį pasitikęs senelis. Po pirmos Sovietų invazijos jo tėvų namuose buvo apgyvendinta pagyvenusių rusų pora. Jie taip ir gyveno iki antros rusų okupacijos. - Ta babuška mokėjo su manim bendrauti ir aš... išmokau rusų kalbą. Kai pas mano naujus šeimininkus Globius užklydo rusų kareiviai, ne tik jie bet ir šeimininkai buvo nustebinti, nes aš su kareiviais kalbėjausi rusiškai. Už tai šeimininkų sūnus, turintis ryšių su miško broliais, išėjus rusams griebė mane auklėti... šeimininkė išgelbėjo. Tačiau šiai šeimai aš tapau pavojingas, kad ko neišplepėčiau ir mano piemenavimas pas juos baigėsi. Buvo žinoma, kad ir tarpukario Lietuvoje nuo šešerių metų mažažemių vaikai jau būdavo atiduodami pas stambesnius ūkininkus tarnauti piemenėliais. Arnoldui tapus vienišu našlaičiu teko pačiam ieškotis tokio darbo. Tik nuvilnijus karo siaubui tai buvo nelengva užduotis. Taigi piemenavimas pas eigulį Juodpetrių kaime Arnoldui jau buvo ne pirmoji „darbo vieta“. Prisimenu mes su kaimynu Romu nuo rugsėjo jau eidavome į Molupio septynmetę mokyklą, o Arnoldą girdėdavome bešvilpaujantį ant ežios kranto augančiame ąžuole iš kurio buvo galima gerai stebėti savo Raudę ir Šėmargę, kurias jis ganė. (Savas jam buvo lengva atskirti, nes daugiau tokios spalvos karvių kaime nebuvo). Arnoldas pasakoja, kad sekančiais metais jį vis tik leido į Joniškės pradinę mokyklą, tačiau iki tol kol jis sumąstė mokytojai nunešti kyšį - rūkytų lašinių paltį iš šeimininkų kamaros- kad mokslai geriau sektųsi. Su šito įvykiu baigėsi ne tik mokslai bet ir tarnystė. Kartą grįžus iš mokyklos nebuvo įsileistas trobon. Paslapčia dar keletą naktų nakvojus daržinėje ant šieno, teko vėl ieškoti kas priglaus. Priglaudė moterėlė (Kleinaitienė) gyvenusi su dukrele Anike. ( „Buvo smagu su ja pažaisti“,- prisimena Arnoldas). Jos po karo buvo radusios negyvenamą mažą trobelę, vadintoje Liorančine, kitoje geležinkelio pusėje, bet pačios nelabai turėjo ką valgyti, eidavo pas kaimynus ką nors padirbėti. Todėl ji ir pasirūpino: surado toliau Molupio kaime galinčius Arnoldą priglausti senelius Jurgį ir Agotą Sarapinus. Bet jie pageidavo mergaitės, kuri galėtų jiems patarnauti namuose. Tarpininkei teko įrodinėti, kad „vaikis geras“. -Laimei apie mano lašinių palties istoriją seneliai nesužinojo, priėmė bandomam laikotarpiui. Pateisinau senelių lūkesčius: dirbau visus reikiamus darbelius, išleido jie mane jau paauglį baigti už poros kilometrų esančią Lapurvio pradinę mokyklą. O kai Amerikoje atsirado per karą dingę Sarapinų vaikai (ypač dukra Marytė iš Kanados) ir atsiųsdavo net siuntinius, jie su manimi viskuo dalindavosi. Iš amerikietiškos medžiagos pasiūdino kostiumą, iš atsiųstos išdirbtos odos pas kaimo šiaučių, pasiūdino batus,- buvau laimingas. Pamėginau dirbti pas, aplink jau kolūkio laukus ariantį, traktorininką plūgų prikabinėtoju. Ant plūgų reikėjo sėdėti ir vairu reguliuoti arimo gylį. Važinėjau į MTS mokiausi traktorininkų kursuose. Radau draugų, jau aplankydavom tuometinius kaimuose rengiamus jaunimo vakarėlius. Arnoldas Sibire -Tačiau po paraliais viską sugadino tėvas. Po Stalino mirties paleistas iš griežto rėžimo kalėjimo, buvo laisvas dirbti prie statybų, bet, be teisės grįžti į Lietuvą. Vis tik grįžo, susirado netik mane bet ir brolį Algimantą ir skubėjo grįžti atgal. Mano geradariai globėjai krovė į lagaminą šiltus drabužius maisto ir su ašaromis akyse išlydėjo mus į Sibirą. Išlipome Taišeto geležinkelio stotyje. Čia juos pasitiko sibiriečių šeima. Nuotraukoje su lagaminais Arnoldas pirmas iš kairės šalia jo tėvas. Toliau jiems teko pasiekti Čiunos rajono 109-tą pasiolką (Taip lageriai ar gyvenvietės buvo vadinamos pagal kilometrinius stulpus). Sibire darbas stalių dirbtuvėse. Vėliau sunkus darbas miškuose vairuojant „Staliniecą“. Vakarais suaugusių mokykloje gautas septynmetis išsilavinimas. Tarnyba sovietų kariuomenėj Tolimosiuose Rytuose Sachaline. Čia palyginus su Sibiru sąlygos ir aprūpinimas buvęs neblogas, norėta užsidirbti, tarnauta net 5 metus. Po tarnybos įsidarbinta Nikolaevske prie Amūro laivų remonto kombinate, įsigyta suvirintojo specialybė. -Dar padirbėjus Baltarusijoj pagaliau grįžau į Lietuvą. Pirmiausia aplankiau savo piemenavimo vietas: mano globėjai geradariai seneliai jau buvo iškeliavę Amžinybėn. Tada panūdau užsukti pas savo skriaudėją, nors pažiūrėti jam į akis. Prieš akis atmintyje įvykis kai tarnaudamas pas eigulį miško laukymėje vadinama Skroblyne ganiau šeimininkų karves. Joms sugulus, panorau parbėgti namo gal už puskilometrio ką nors užvalgyti. Grįžęs savo karvių neberadau, jos prie geležinkelio, geležinkeliečio Petro dobiluose. Uždusęs atbėgau jų varytis į savo pievą, tačiau su karklo kliūbu rankoje mane pasitiko dėdė Petras. Nepavyko man nuo jo pasprukti, pasigavo ir tol mane audė per užpakalį ir nugarą kol nesudaužė visą savo medinį žalią ginklą. Vakare šlubuodamas parginiau karves, vakarienei negalėjau prisėsti prie savo stalo užpečkyje, (aš nebuvau kviečiamas prie bendro šeimininkų stalo). Kad valgau stačias, pastebėjo šeimininkas. Aš juk negalėjau pasiguosti, kad praganiau karves ir buvau sumuštas, todėl norėjau tai nuslėpti. Tačiau šeimininkas mane išrengė ir pamatęs mano žaizdas, išsiaiškinęs nesibarė. Nežinau ar jis buvo pasikalbėti su kaimynu ar ne. Bet dabar man norėjosi nors pažvelgi negailestingam geležinkeliečiui į akis. Tačiau jis pasislėpė, tikriausia manydamas sulaukti tolygaus mano elgesio jo žiaurumui. Taip jo ir nesulaukiau. Tėvas iš Sibiro jau buvo grįžęs, gyveno Pagėgiuose, dirbo staliumi buitinio aptarnavimo kombinate. Tai ir aš patraukiau į Pagėgių kraštą ieškoti darbo. Įsidarbinau taip vadinamame Žemės Ūkio Susivienyjime. Vėliau gyvenau Šilutėje, dirbau prie miesto statomame kiaulių komplekse suvirintoju. Galiausiai darbas panašiam komplekse prie Baltrušaičių Tauragės rajone. Baltrušaičiuose Šulcų šeima gavo butą, kuriame Arnoldas tebegyvena. Čia ir kalbamės. Jau 15 metų kaip našlys, gyvena vienas. Aplanko netoliese gyvenanti dukra Regina. Tebevairuoja mašiną, lanko ir prižiūri tėvų kapus Rikyškių kapinėse. Stebina, kad šitoks pokario lietuvių kaimiečių grubus elgesys su vaikais nelaimėliais ir sovietinis auklėjimas nesužlugdė jautrios asmenybės. Nepaisant to, kad Arnoldui nebuvo galimybės gauti aukštesnio išsilavinimo, per visą mano bendravimo laiką iš jo neišgirdau nė vieno rusiško keiksmažodžio (be ko paprastai neapsieina sovietinio auklėjimo „intelektualai“), išskyrus išsprūdusį „po paraliais“ pyktelėjus ant tėvo už išsivežimą į Sibirą. Nors gyvena vienas, namuose tvarkinga aplinka, pavaišino arbata su meduoliais. Besikalbant vis žvilgčiojo į laikrodį, pagaliau atsiprašė turintis nustatytu laiku apžiūrėti vieno išvykusio kaimiečio sodybą. Nedrįsau ilgiau trukdyti, pamanęs, kad vis tik dar gyvos vokiškos tikslumo ir tvarkingumo šaknys. Atidėję neišsakytus prisiminimus kitam kartui, atsisveikinome. P.S.Nuotraukoje „Sibire“ kur tėvas A. Šulcas su abiem sūnumis (Arnoldas mokosi groti akordeonu) dėmesį patraukia ne sibirietiškas, o greičiau pietų kurorto vaizdas. „Tai tik fotografo išmonė pasikabinti dekoraciją ir prie jos fotografuoti“,- tvirtina Arnoldas.
Jonas Dikšaitis
