Tai Justino Marcinkevičiaus gili mintis ir įspėjimas saugoti Gamtą.
Atliekų tvarkymo tema buvo berods aktualiausia ir susitikime vykusiame 2011 m. vasario 19 dieną Kunigiškių kultūros namuose su Tauragės meru Pranu Petrošiumi ir partijų dalyvaujančių savivaldybės rinkimuose lyderiais.
Nors laikas paskirtas susitikimui sutapo su atsisveikinimu su garbiuoju mūsų tautos poetu Justinu Marcinkevičiumi, kultūros namų salėje politikų klausėsi gana daug kaimo žmonių. Iš politikų dar tikimasi pagalbos sprendžiant jų problemas. Tačiau vietinės problemos, bent jau man taip pasirodė, buvo paskutinėje vietoje.
Mero ataskaita apie nuveiktus darbus gana išsami ir ilga, nors apie juos buvo rašyta visuose laikraščiuose. Politika besidomintys su jais jau buvo susipažinę. Daug gerų darbų padaryta mieste, bet mero kalboje nė žodžiu neužsiminta apie mūsų kraštą. Po to politikai pasidžiaugę, kad jau darbo laikas baigiasi, ir galima agituoti. Klausytojams prisistatė socialdemokratai, tvarka ir teisingumas, darbo, žemaičių ir nepriklausomas kandidatas Jankevičius, atliekų tvarkymo asociacijos prezidentas. Jų pačių žodžiais tariant jie ,,valgė“ vieni kitiems skirtą laiką, kalbėjo daugiau nei buvo numatę. Prieštaraudami vieni kitiems, oponentus apkaltindami netiesos sakymu, o šiukšlių tvarkymo klausimu į ginčus įtraukė ir žiūrovus. Salės pritarimo susilaukė B. Antanavičiaus pasisakymas ir Gaurės seniūno V. Skiriaus replikos. Įsisiūbavusį ginčą nutraukė meras, patardamas diskusijas šiuo klausimu atidėti po rinkimų su naujos tarybos delegatais. Meras pažadėjo bendruomenei padėti rašant projektus, bet žemės nuosavybės klausimais, kuriuos reikia išspręsti prieš projekto rašymą, įspėjo kad žemėtvarkos skyriuje prašymai užsiguli iki dviejų metų. Nesupratome tokios pagalbos, negi žemėtvarkos skyrius atskira respublika, ten trūksta darbuotojų? Ar čia ne specialus vilkinimas, kaip teisėsaugoje iki senaties termino. O mūsų atvėju reiškia, iki pavėluoto projekto rašymo, kai bus jau per vėlu gauti paramą arba nesuspėta jo įgyvendinti.
Būtų normalu, jei tarp partijų būtų tik politinis ginčas, ko pasėkoje randamas susitarimas, kaip teisingiau išspręsti problemą, bet panašu, kad egzistuoja interesų konfliktai, nieko gero nežadantys eiliniams piliečiams. Pas mus kaime į neapmokamas darbo vietas (bendruomenės pirmininko, projektų rašymo) sunku ką nors prikalbinti. Kaip paaiškinti, kodėl į neapmokamą tarybos deputato vietą 10 kandidatų?
Šiukšlių klausimu, galiausiai mums buvo galima suprasti, kad visoje respublikoje turės būti vienas modelis, kaip nuspręs aukštesnė valdžia taip ir bus. Vadinasi mūsų diskusijos visiškai bereikšmės, tik akių dūmimas. Iš salės pasigirdo pastaba, kad piliečiai norėtų balsuoti už asmenis, ne tik už vienos partijos kandidatus. Seimas tuo klausimo nesprendžia. Kaip tada piliečiai gali būti aktyvūs, dalyvauti diskusijose, rinkimuose? Negali valdžia nuskriausti žmogaus nepakenkdama sau. Susipriešinimas tarp partijų įžiebia susipriešinimą tautoje ir tarp tautos bei valdžios. Nuo to pralaimi visi.
Tuo klausimu poetas Marcinkevičius pasakytų taip pat kaip pasakė apie pokario okupantų primestą tautos supriešinimą:
- Man beprotiškai gaila ir vienų ir kitų.
Ne tik eiliniai žmonės, menininkai ir literatai, mokslo vyrai, bet ir aukšti politikai gedėdami poeto Vilniuje vis kartojo, kad tai buvo didis žmogus, mūsų tautos garbė ir sąžinė. Vadinasi bereiktų tik įsiklausyti į jo žodžius:
- Dėk žodį, mama, prie žvaigždės.
Dėk paukštį prie dangaus,
Gal kas pridės teisybę prie žmogaus.
Pakaktų teisybės iš visų valdžios vyrų bei politikų ir daugybė mūsų problemų išsispręstų. Tačiau politikoje pilna bent jau pridengtos netiesos sakymo, ar tiesos nepasakymo.
Jonas Dikšaitis
