Visus, visus, didelius ir mažus kaimo gyventojus, jų draugus, kaimynus, pažįstamus ir artimuosius, norinčius pirkti ar parduoti, Kaziukas ir Kazytė kvietė į Aukštupių parduotuvės kiemelyje rengiamą Kaziuko šventę. Šiai šventei – mugei buvo ruoštasi iš anksto. Geriausios gaspadinės kepė ir prekiavo savo pyragais, bandelėmis, duona su česnaku. Galime tik pasidžiaugti, turime nemažai bitininkų, kurie mugėje porino apie medaus naudą sveikatai ir siūlė jo įsigyti. Didžiuojamės turėdami savo kaime ir jaunosios kartos dailidžių.
Jų sumeistrauti suoliukai turėjo didelę paklausą, o įvairių formų išpjaustytos pjaustymui skirtos lentelės papuoš ne vienos šeimininkės virtuvę. Išdrožti šaukštai, šakutės pravers kiekvieno buityje. Kaimo auksarankių mezgėjėlių irgi netrūko su savo rankų darbo nėrinias, megztomis kojinėmis, pirštinėmis, bei iš vilnos pagamintais papuošaliukais, segėmis. Buvo prekiaujama ir įvairiaspalviais atvirukais, kurie sušildys ne vieno jubiliato širdį. Ir ko tik nerasi toj mugėj. Pardavėjai savo išmone, išradingumu, kūrybingumu, gardumu stengėsi nustebinti net išrankiausius pirkėjus. O koks gi Kaziukas be verbų? Žinoma buvo ir jų!
Šaunios mūsų mokytojos D. Mozūrienė ir R. Toleikienė kaip visada šauniai pasiruošė šventei. Atvykusius maloniai sutiko, visus palabino, linkėjo pigiai įsigyti ir brangiai parduoti. Papasakojo apie šios šventės atsiradimą ir tradicijas. Aktyviausi šventės dalyviai buvo apdovanoti atminimo dovanėlėmis. Visus linksmino liaudiška muzika, buvo šokami rateliai. Ir nesvarbu, kad lauke spaudė šaltukas, sušalusius šildė bendravimas, gera nuotaika ir žinoma karšta arbata.
Ir dar šiek tiek istorijos....
Šv. Kazimieras gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III ir Austrijos princesės Elzbietos Habsburgaitės šeimoje.Vaikystėje gavo labai gerą išsilavinimą. Trylikametis Kazimieras buvo numatytas Vengrijos karaliaus sosto paveldėtoju, tačiau nesėkmingai susiklosčius karo žygiui grįžo į tėvynę tęsti mokslų ir talkinti tėvui įvairiuose valstybės reikaluose. Gyvendamas prabangiuose karaliaus rūmuose, kuriuose turėjo daug progų prasiblaškyti ir pramogauti, Kazimieras pasižymėjo nepaprastu tyrumu, neturto meile, darbštumu ir jautrumu vargšams. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: rytą – Šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas. Intensyviai melsdavosi, ypač pamaldus buvo Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Ypatingas savo gyvenimo taisykles Šv. Kazimieras buvo suformulavęs taip: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“; „Nieko nėra garbingiau pasaulio vadovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“; „Verčiau mirti, negu susitepti“. Šv. Kazimieras sirgo džiova. Atsisakęs siūlomo neskaistaus būdo pratęsti savo gyvenimą, mirė 1484 m. kovo 4 d. per Šv. Mišias, būdamas tik 25-erių metų. Šv. Kazimieras buvo kanonizuotas 1604 m. 1634 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė jį Lietuvos globėju; tuo pačiu metu jo kūnas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą ir čia iki šiol gerbiamas puošniausioje koplyčioje. 1948 m. Pijus XII paskyrė Šv. Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju. Kovo 4 d. Katedros aikštėje nuo seno rengiama Kaziuko mugė- vienintelė šventė per gavėnią kai galima linksmintis.
Parengė Dijana Mozūrienė ir Reda Toleikienė
