DARBŲ MOKYTOJAS
2010 m. spalio 30 d.
Spausdinti

Mes atidarysim gyvenimo skrynią

Taip pavadinta senolių jubiliatų šventė Kunigiškių kultūros namuose vyko 2010 10 30.

Salėje matėme daug juos pagerbti ir pasveikinti atėjusių draugų ir giminaičių. Juos sveikino ir garbūs svečiai: Gaurės parapijos klebonas Gečas, seniūnas V. Skirius, Tauragės meras P. Petrošius, Tauragės kultūros namų centro vadovas Bartušis.

Apie renginį rašau kiek pavėluotai, nes vakaro metu iš jubiliatų gyvenimų galima buvo išgirsti vieną kitą frazę ar trumpą atsiminimą. Tuo labiau, kad senolių švenčiančių savo jubiliejus salėje dvylika. Tarp jų dvi ilgametės Kunigiškių kultūros namų moterų ansamblio dainininkės Elena Adakauskienė, Valė Žagelienė, ir Mokytojas... Bet atvėrus gyvenimo skrynią į ją reikia pažiūrėti atidžiau ir plačiau. Vadinasi visą vakarą reikėtų skirti vienam senjorui. Pamėginsiu tai padaryti dabar.

Net šiuolaikinis fotografas, tik nuspaudęs fotoaparato mygtuką, po nuotrauka paprastai pasirašo primindamas visiems, kad tai jo ,,darbas“. Kaimo stalius ar medžio drožėjas, kūrėjas praleidęs prie savo kūrinio keletą, gal keliolika dienų, o gal ir savaičių, to visai nesureikšmina ir nesistengia visiem apie tai priminti. Tuo įsitikinau nesuradęs net autorių inicialų ant kaimelyje stovinčių koplytstulpių ar kryžių.

Susidomėjau Kunigiškių kaimelio istorija, kai buvau paprašytas užpildyti bendruomenės svetainės istorinį puslapį. Kunigiškiai tai kolūkių egzistavimo laiku susiformavusi gyvenvietė. Senoji istorija labai skurdi. Enciklopedijoje  minimas stovėjęs kryžius prie legendinės Liepos ir pora koplytstulpių, kurių vienas senai sunykęs. Panašaus pobūdžio paminklų Kunigiškiuose atradau ir daugiau. Žmonių kurių iniciatyva jie buvo statomi, senai nebėra. Paklausinėjęs aplink paminklus gyvenančius žmones nustebau, kad jie labai noriai pasakoja paminklų atsiradimo istorijas apie jų autorius ir statytojus. Kai kuriais atvejais jie pasakoja tik tėvų prisiminimus. Štai ir supratau, kodėl kaimo menininkui įsiamžinti ant savo kūrinio nereikia. Juos prisimena kelios kartos, o vėliau jie tampa legendomis.

Garbaus mūsų žemiečio mokytojo tremtinio Nikodemo Krapavicko iniciatyva jo tėviškės sodyboje prieš dvidešimtmetį pastatytas meninis Tremtinių kryžius. Jo autorius buvęs Kunigiškių pagrindinės mokyklos darbų mokytojas Pranciškus Vytautas Sviklis. Kitas jo darbas meniškas koplytstulpis Marijai, padarytas Sąjūdžio metu, gerai išsilaikęs stovi privačioje sodyboje Skardupio gatvelėje. Panašių jo pagamintų paminklų yra ir kitur.

Kiekvienas vyresnis kunigiškietis, prabilęs apie mokytoją Sviklį, būtinai primins, kad jis dar buvo ir muzikantas, daug metų pūtė dūdą kaimo kapeloje. Ne vienam Vytautas yra padėjęs prie sudėtingesnių statybų, ne vienam kaimynui kažką nuobliavęs ar suremontavęs. O kas įvertins jo įdirbį ir įtaką mokinių likimams, kuriuos jis mokė ne tik darbinės veiklos, bet ir meninių įgūdžių, drožinėjant medį, apdirbant metalą. Daugelis gyventojų prisimena, kad gana dažnai, vakarais mokyklos stadione, neįprastais garsais gaudė mažyčiai automobilių modeliukai, distanciniu būdu valdomi jo mokinių. Tai jau popamokinė mokytojo veikla. Kiek tam atiduota asmeninio laiko. Jo gebėjimą sudominti vaikus įvertino rajono švietimo skyrius ir paskutiniuosius šešerius savo pedagoginio darbo metus jis praleido Tauragės antrojoje vidurinėje mokykloje mokydamas jau miesto vaikus. Čia, prisimena mokytojas, jam buvo sudarytos itin tuo laiku įmanomos geros darbo sąlygos.  Buvo kūrybingi ir darbingi metai. Nepaisant to, kad sovietiniais laikais visko trūko, bet padedant jaunųjų technikų stočiai pavykdavo šio to gauti. Visa kita reikėjo pasidaryti patiems. Daug kas buvo gaminama pagal rusiškas instrukcijas ir brėžinius. Paaugliams berniukams mokytojas patikėdavo sudėtingus tekinimo darbus iš medžio, metalo. Iš specialios kietos gumos reikėjo patiems išsitekinti modeliams padangas. Jis džiaugėsi pastebėjęs, kad vaikus galima išmokyti ir sutelkti atsakingam darbui, kurį ir suaugusiam nelengva įveikti. Su būreliu entuziastingų vaikų dirbti buvo labai malonu. Įdomu tai, kad mokytojui niekad nereikėdavo jų barti, jis nebijodavo jų palikti vienų, kad ko nesulaužytų. Nebuvo atvejo, kad kas nors dingtų. Jam sunku būdavo užbaigti užsiėmimus, nes čia niekas nelaukė skambučio. Vaikai vis prašydavo mokytoją dar padirbėti , dar ką nors patarti. Įdomu tai, kad išėjęs į pensiją ir atsisakęs iš darbo, mokytojas mokinių prašymu dar keletą savaičių važinėjo į užsiėmimus padėti vaikams. Jų darbai - automodeliukai sportiniai, aerodinaminiai, valdomi radijo bangom respublikinėse varžybose užimdavo prizines vietas. Mokytojo Sviklio gaminti modeliai buvo palikti ir Kunigiškių mokykloje. Beje jų likimas neaiškus, nors tokie eksponatai pakeltų kaimo muziejaus ar bibliotekos vertę. Mokytojas pasvajoja, koks malonus būtų darbas šiais laikais, kai galima gauti viską ko panorėjai. Netyčia garsiai Jam išsprūdo mintis: - ,,Su vaikais gal gamintume robotus...“

Reikia manyti, kad tokio darbų mokytojo kaip Pranciškus Vytautas Sviklis vieta mokykloje svarbesnė ir svaresnė nei kitų pagrindinių disciplinų mokytojų. Daug jo mokinių profesionalūs vairuotojai, yra inžinierių, mokytojų. O kiek mininčių Jį geru žodžiu - nesuskaičiuosi.

-Dabar vartydamas savo ir savo mokinių darbų foto albumą net suabejoju: ,,Nejaugi tai mano ir mano mokinių darbai“. Štai ką gali jaunystės entuziazmas, kai visą save atiduodi mėgstamam darbui,- sako Mokytojas, kurį aš rašau iš didžiosios raidės. Kaimelio gyventojai Mokytoją Sviklį mano esant vietiniu, kalbančiu mūsų tarme, bet tai šiaurės žemaitis nuo Mažeikių, įleidęs gilias šaknis  ir paliekantis žymius pėdsakus mūsų krašte, Pietų Žemaitijoje. Senai bebūta tėviškėj, senai bekalbėta žemaitiškai...

Daugelis kaimo bendruomenių didžiuojasi pas juos išaugusiais žymiais žmonėmis, jie pagerbiami bendruomenių svetainėse. Rokiškio krašto Kunigiškiai pateko enciklopedijon tik todėl, kad jų kaime gimė poetas kun. Antanas Strazdas. Mėgindamas surasti žymių žmonių pėdsakų pas mus, varčiau Kunigiškių mokyklos istoriją. Tikėjausi rasti informacijos apie žymesnius mokytojus ar aukštus mokslus baigusius mūsų mokyklos moksleivius, savo darbais garsinančius mūsų kraštą. Deja pagrindinis mokyklos istorijos puslapių akcentas, tai kiek mokykloje kiekvienais metais būta pionierių ir komjaunuolių. Nepriklausomybės metais istorija apsiriboja beveik vien foto nuotraukomis.

Tačiau aš, atidžiau pasižvalgęs po kaimelį, atrandu mūsų žymius žmonės čia pat aplink, nors apie juos nerašo enciklopedijos. Tik reikia juos pastebėti ir prakalbinti. Manau, kad pavyko šiek tiek praverti gyvenimo skrynią vieno mūsų jubiliato pradėjusio savo gyvenimo devintąjį dešimtmetį. Ilgiausių metų ir geros sveikatos Jums linki ne tik to jubiliejinio vakaro aukšti svečiai, bet ir eiliniai kaimelio gyventojai prisimenantys Jūsų darbus, bei buvę mokiniai geru žodžiu minintys Jus kaip savo Mokytoją.

Jonas Dikšaitis

 

Galerija