Lietuvos kapinės šviečia chrizantemų baltumu, žvakelių liepsna, jaukumu. Lomių kapinaitės - mažytė dalelė Lietuvos. Iš visų kampelių plūsta buvę ir esantys lomiškiai.
Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos ypatingos. Prie kruopščiai sutvarkytų kapelių sustoja ilgai nesimatę giminės. Pasimeldę tyliai kalbasi, prisimena basakoję vaikystę, jaunystę, prabėgusią Lomių, Kasbarynų, Vėžalaukio ar Kelmynės kaimuose…
Tyliai šviečia žvakelė, kviesdama į susitikimą gyvuosius ir mirusiuosius. Ypatingas gyvųjų ir mirusiųjų susitikimas. Jis nematomas, jis jaučiamas širdimi…
Iš tolo stebime atvykusį iš sostinės kraštietį – Tauragės Garbės pilietį - Albiną Batavičių , nuoširdžiai parimusį prie savo Tėvelių kapo. A.a. Zofijos ir Stasio Venskaičių kapas pagarbiai apstotas žilagalvių sūnų ir dukrų su jau užaugusiais vaikais, vaikaičiais… Senosios Lomių krašto Stasio ir Petronėlės Alijošių giminės kapas skendi gėlėse, degančių žvakių jūroje.
Čia pat tremtinės Mortelės Kūrienės, Lomių pradžios mokyklos mokytojo tremtinio Jono Kūro žmonos – kapas. Prieš atostogas ties šiuo kapu ilgėliau sustojo Lomių kaimo bendruomenės jaunosios kartos atstovai, uždegdami žvakeles, pagerbdami šių Lomiams brangių žmonių atminimą. Mokytojas Jonas Kūras žuvo Sibiro taigoje neištvėręs sunkaus fizinio krūvio. Nežinia, kur jo kauleliai dūli šiandien. Dėdami gėles ant a.a. Morteleės kapo, visuomet prisimename ir didį Lomių krašto Mokytoją.
Nusipelniusios mokytojos Onos Midvikienės kapas po išaugusiomis tujomis, papuoštas gėlytėmis, dega Lomių pagrindinės mokyklos mokinių ir Mokytojos buvusių mokinių - žilagalvių senolių - uždegtos žvakelės. Mokytoja – ryški Lomių krašto asmenybė, aktyvi švietėja ir visuomenininkė, Tauragės rajoninio laikraščio korespondentė, Mama, Močiutė, pui kaimynė...
Stovi vienišas Lomių bibliotekininko Broniaus Ivoškevičiaus kapas. Šiandien jis sutvarkytas, ant jo dega žvakutė. Tai vienas pirmųjų Lomių krašto bibliotekos vedėjų, nešusių Lomiams knygos šviesą.
Lomių kapinės – buvusių ūkininkų, tremtinių, eilinių nuoširdžių žmonių, sunkaus pokario liudininkų amžinoji poilsio vieta. Tai nebylus mirusiųjų miestas… Tik liūdna, kad dauguma jų išėjo nepakalbinti, su savimi išsinešę sukauptą patirtį, savo giminės, krašto istoriją… Liko tik nebylūs kauburėliai …
Kiek daug čia atgulė jaunų, tik gyvenimą pradėjusių jaunuolių, vietos mokyklos mokinių, paženklintų negailestingo likimo ir nelaimių… Amžina ramybė jiems… Ant jų kapų paliekame po degančią žvakutę ir gėlytę.
Lomių kaimo bendruomenė savo kapines lanko ne tik Vėlinių proga. Paskutiniąją dieną prieš rudens atostogas vietos pagrindinėje mokykloje įvyko netradicinė Vėlinių pamoka, kurią vedė lietuvių kalbos mokytoja Elena Bazinienė. Kapai lankomi ir kitomis progomis. Vasario 16 – ąją ant 1918 metų savanorių kapų (jų čia apie 15) degamos žvakelės, kapai puošiami trispalvėmis. Birželio 14 – ąją – Gedulo ir Vilties dieną – prisimename savojo krašto tremtinius. Bendruomenės jaunimas mokomas pagarbos, atminties išsaugojimo tradicijų, nes mes – baltų palikuonys, mums įgimta pagarba Amžinybėn išėjusiems.
