Šia skambia jaunatviška daina Žygaičių bendruomenės moterų vokalinis ansamblis nukėlė mūsų jubiliates į jaunystės dienas, apdainavo ir gimtuosius namus ir žalias rūtas. Kaimo kapelos skambesys, muzikantų daina turėjo priminti gamtoje vykdavusių senovinių vakaronių nuotaikas. Manau kiekviena savaip nuskrido į savąją jaunystę.
Vyriausiosios dar į senuosius, tuos legendinius Lietuvos nepriklausomybės laikus, kai dainos kaimuose skambėjo, dirbant ūkio darbus, patalkėse, nekabant jau apie subatvakarius, kai merginos be jokių vadovų pagalbos sugebėdavo dainuoti dviem balsais, o vyrai pritūravoti. Pavasariais, tiesiog gamtoje pasipuošusioje žiedais, gegužinėse grodavo kaimo savamoksliai muzikantai. Ne tik dainas, visai be progos skambėjusias kaime, prisimena Danutė Rudienė - Krapavickaitė, bet ir dvasingiau tuomet švenčiamas metines šventes. ,, -Prisimenu kaip mes sutikdavom šv. Kalėdas. Jau nuo sniego nuvalyti takeliai, sutvarkyti kambariai, paruoštas stalas, ir dar palikta laisvos vietos ant jo. Laukiame Kalėdų senelio. Pagaliau beldžiasi, įeina vienoje rankoje lazda, kitoje papuošta eglutė. Pastato senelis Kalėdų simbolį ant stalo ir... Mūsų džiaugsmui ant jos dar saldainių kabo...“ Su malonia šypsena Rudienė prisimena tėvus, dėdę mokytoją Nikodemą Krapavicką visų švenčių iniciatorių. Tai jo rūpesčiu sodyboje pastatytas paminklas tremtiniams. Tokią savo vaikystės Lietuvą prisimena Kunigiškiuose dar išlikusios senovinės sodybos 80- metė šeimininkė . - ,,Sodyba jau nebe autentiška. Nebėra dar vieno didelio ūkinio pastato, arklidžių. Ir gyvenamas namas modernizuotas, sovietiniu šiferio stogu...“,- primena Danutė. Jubiliatę su gėlėmis ir šviesiais vaikystės prisiminimais sveikina sūnus Zenonas. Vakaro vedėja dėkoja ne tik už gyvenvietės centre nemažą plotą užimančios sodybos pavyzdingą priežiūrą , bet ir dalyvavimą talkose tvarkant šalia esantį parkelį: - ,,Ačiū, Danute, dabar jau pakaks, dėl gyvenvietės bendrų reikalų nesivarginkit, tausokit sveikatą,- “ kalbėjo Gražina .
Tuo tarpu jauniausiosioms jubiliatėms teko grįžti į tuos neramius karo ir pokario metus. Savo pirmųjų žingsnių dundant karo salvėms, beveik neprisimenama, bet pokario nepritekliai ir negandos įstrigusios atmintin visam gyvenimui. Kartu su viena jauniausia mūsų jubiliačių praverkime jos gyvenimo skrynią, pabuvokime jos vaikystėje.
Aš prieš keletą metų autobuse atkreipiau dėmesį į priekyje manęs sėdinčią moteriškę. Ji vienoje saujoje laikė mažytę išblukusią nuotrauką. Nenuleisdama nuo fotografijos akių, ji lyg pati su savimi kalbėjo:
-Pagaliau gavau, nueisiu pas fotografą, pasididinsiu. Visą gyvenimą neturėjau jokio prisiminimo, nei ką vaikams parodyti. Užaugo vaikai be senelio vizijos. Prisimenu vieną žiemos vakarą, jis parėjęs iš darbų, dideliame bliūde karšto vandens kaitino pavargusias skaudančias kojas. Aš sėdėjau ant tėvelio kelių, kai užėjo kaimo mokytojos... Kitą naktį keletas ginkluotų vyrų jį išsivarė. Tai mano tėvelis,- moteris šiek tiek pasuko delną su fotografija šalia sėdinčios keleivės pusėn...
Autobusas sustojo Kunigiškiuose. Išlipome kartu. Pasirodo tai netolima mano kaimynė Danė Macnorienė- Mockutė. Norėjosi užkalbinti, pratęsti pokalbį, bet gatvė man pasirodė tam netinkama vieta. Reikia ramesnės aplinkos. Pasitaikius progai kalbinu:
-Papasakok daugiau apie savo tėvelį. Anądien aš girdėjau tavo pasakojimą autobuse.
-Bet tai berods ir visi mano prisiminimai, man buvo tik keli metukai. Daugiau aš tėvelio nebemačiau. Kai ką žinau iš mamos, vyresniųjų brolių pasakojimų. Tai buvęs nuoširdus, mėgstantis bendrauti, geros nuotaikos žmogus. Turėjo jis du gražius arklius, senovinę karietą ir roges. Dažnai geranoriškai pavežiodavęs vietos saviveiklininkus vadovaujamus mokytojos- partizanų ryšininkės po aplinkinius kaimus su vaidinimais.
- Tai kas tą naktį įsibrovė pas jus, kur tai vyko?
- Mano gimtuosiuose Gorainiuose, Šilutės rajone. Pasigirdo bildesys ir šūksniai: ,,Atidarykit, Žygaičių policija! “ ,- kažkodėl, klaidindami tėvus, taip prisistatė mūsų apylinkių partizanai. Išsivarė tėvelį nieko neaiškindami ir netardydami. Lyg vežimui į tremtį, nes iš spintos viską išvertė, atrinko jo drabužius, batus. Bet stribai liepdavo pačiam pasiimti. Mama sumojusi kam atiteks visa tai... nepastebimai staigiu judesiu sugriebė gerąjį kostiumą ir pametė po mūsų gulinčių vaikų patalais. (Buvo kuo aprengti laidojant). Netardė ir išsivarę, nes greit pasigirdo šūviai. Mama liko su septyniais mažais vaikais. Sausio įvykiai mūsų šeimoje prasidėjo jau nuo1946metų. Mūsų šeimos gedulo dienos sutampa su sausio įvykiais Vilniuje. Tai patvirtina ir tarybų valdžios metais Vainuto vykdomojo komiteto išduota ,,Pažyma apie Juozo Mockaus žūtį nuo buržuazinių nacionalistų rankų“. Va apie tolimesnius mamos ir mūsų vargus galėčiau daug pripasakoti. Plėšikai- partizanai aplankė mus ir vėliau, kai buvome pjovę paršelį ir išsirūkę mėsos. Iškraustė mūsų neklausdami ir su mumis nesidalindami. Badavome, o darbai vaikams ne pagal jėgas, kai nėra tėčio. Po keleto metų pasiligojo mama. Prisimenu kaip ji pradėjo rūpintis mūsų dvasios reikalais; vis vesdavo, veždavo į Vainuto bažnyčią. Įsiprašė kunigo, kad priimtų pamokyti mus nors ir jaunesnius. Nenorėjo palikti auklėti tarybų valdžiai, jei staiga numirtų. Kūrėsi kolūkiai, bet užsidirbti pinigų nebuvo kur. Vyresniajai seseriai Cezarai dar jaunutei keturiolikmetei pavyko įsidarbinti Bikavėnų skaitykloj. Norėdama išsilaikyti darbe, kad galėtų nors kiek palengvinti jaunesniųjų sesučių dalią, buvo priversta stoti į komjaunimą. Gerai, šeimininkų, kur sesė nuomojosi kambarėlį, sūnus įspėjo, kad ji partizanų taikiklyje. Prasidėjo gyvenimas ant adatų, grėsė tėvelio likimas.
- Tai gal jus sovietų valdžia šelpė, kaip nukentėjusius nuo tarybų valdžios priešų,- į pasakojimą kažkaip nevykusiai įsiterpiau aš.
- Pasvajok. Mes neturėjome ir nesinaudojome jokiomis sovietų privilegijomis. Manau, kad mes taip pat nukentėję, kaip ir partizanų vaikai, pokaryje netekę tėvų. Mes visi, didžiųjų pasaulio politikų karo, pokario įvykių aukos. Kuo mes vaikai kalti, kad tėvelį sovietų valdžia buvo paskyrusi kaimo rinkimų komisijos pirmininku, mat buvo šiek tiek daugiau išsilavinęs. Mama yra kalbėjusi, kad jis nėjo ten savanoris. Jei būtų atsisakęs, visai šeimai būtų grėsęs Sibiras. Tai reiškė nežinią ir mirtį jo mylimiems vaikams. Jokių užduočių jis dar nebuvo įvykdęs. Mama įvardina dar vieną, dabar atrodytų smulkmeną, nulėmusią partizanų įsiveržimą. Mat išvakarėse tėvelis, skūsdamasis sveikata, atsiprašė ir atsisakė pavežti kaimelio mokytojas kažkur į vakarėlį, kas aiškiai supykdė ryšininkę... Kaip viskas čia pat. Patriotas ir priverstinis kolaborantas. Tremtis ar partizanų kulka. Tautos gynėjų elgesys buvo žiaurus, nesijautė jokio tautinio patriotiškumo. Jų žiaurumas nelabai skyrėsi nuo stribų veiksmų. Tą naktį buvo sušaudytas ir kaimynas Stulga bei visa netoliese gyvenusių Overlingų šeima jų pačių daržinėje.
Į mano klausimą ,,Kodėl?“ atsakymo iš Danės nesulaukiau, tik gūžtelėjimą pečiais. Ryte ten buvo nuvežtas ir daugiavaikės šeimos tėvas Mockus. Ištuštėjusiame Overlingių name susiėję pakraupę kaimynai juos visus pašarvojo, apraudojo, pagiedojo ir išlydėjo amžinai ramybei... Ar toli nuo niekur neprotokoluojamų mirties nuosprendžių buvo ir Danė su savo broliais ir sesėmis?
Bet grįžkime į šventės pradžią, kur senjorams jubiliatams jau devintą kartą Kunigiškių kultūros namų darbuotojai suruošė šventinę popietę ,,Aš atidarysiu gyvenimo skrynią“. Pasidžiaugta Jų nuveiktais darbais, branda, patirtimi ir sugebėjimu perteikti istorinę atmintį ir vertybes jaunimui, vaikams ir anūkams. Tiesa prabilti nuo scenos jubiliatės neišdrįso, bet pakalbinkime jas atskirai, nustebsime kiek daug apie savo kaimynus nežinome.
Į Kunigiškių kultūros namuose organizuojamą senolių šventę šių metų 11 dieną jubiliatus pasveikinti atvyko Gaurės seniūnijos seniūnas V. Skirius, Gaurės parapijos klebonas Gečas. Tauragės kultūros centro direktorius Bartušis be sveikinimo ir padėkos kultūros darbuotojams už rūpestį ir darbą, Tauragės merui, vadovams skiriantiems laiką ir paramą jubiliejiniam renginiui, turėjo priekaištų neatvykusių jubiliatų vaikams ir artimiesiems. Tai nepagarba merui, seniūnui, klebonui pagaliau bendruomenės pirmininkei, svečiams saviveiklininkams, Kultūros namų darbuotojams, bendruomenės žmonėms jubiliatų kaimynams padėjusiems suruošti puikią šventę. Beliko tik ateiti prie šventei paruošto stalo. Iš šešiolikos jubiliatų metų naštos prislėgti tik keletas. Tačiau į suruoštą šventę atvyko vos penkios moterys. Tikėkimės, kad taikli pastaba, turės atgarsį, nes bendruomenės vadovų dėka atjaunėję Kultūros namai anksčiau ar vėliau bus reikalingi ne tik jaunam bet ir senam mūsų apylinkių gyventojui.
Norisi išvardinti visus kviestus į šventę šių metų Kunigiškių bendruomenės jubiliatus:
75-ąjį Pranas Vytautas Valantiejus, Ona Kybartienė, Jonas Naujokas, Lėna Fetingienė
80-ąjį Danutė Rudienė, Ona Sviklienė, Aldona Terepienė, Angelina Špiegienė
85-ąjį Marė Juozapaitytė ir Marcijona Kriauzienė
90-ąjį Agota Galinaitienė
Kiekvienam iš jų nuskambėjo muzikantų maršas. Negalėjusius atvykti į renginį kultūros darbuotojai, bendruomenės vadovai lankys namuose.
