Užgavėnės – tai žiemos išlydėjimo, vaišingumo, skalsos ir gausos skatinimo šventė. Tokią šventę žiemos pabaigoje švęsdavo ir mūsų protėviai, tik tuomet ji trukdavo ilgiau, nei mes švenčiame dabar. Mūsų kaime tęsiant krikščioniškąsias tradicijas ši šventė organizuojama kasmet.
Šiemet ši šventė buvo ypatinga, nes žiema dar spardėsi kiek išgalėdama, snigo didelėm ir šlapiom snaigėm nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, bet tai neatbaidė mūsų nuo stipraus noro išvaryti žiemą iš kaimo.
Gerokai prieš pusiaudienį 150 arklio galių kinkinys buvo pasiruošęs pasivažinėjimui į svečius pas kaimo gyventojus. Vežimo priekyje ant medinio arklio sprando, išsižergusi sėdėjo Morė, paskui ją apsiginklavusi aštriu dalgiu - Giltinė, šalia pora gerai nusiteikusių velnių, pačiam vidury apsikrovę visokiais niekučiais trepsėjo pora žydelių ir pulkelis čigonėlių, pasiruošusių išburti kaimo žmonių ateitį. Vežimaičio gale, pačiam plačiausiam soste, garbingai sėdėjo daktarėlis, kurio terba buvo pilna vaistinių žolelių nuo visų ligų, kurios galėjo užklupti po Užgavėnių linksmybių, o užantyje kyšojo mikstūros butelaitis, kuris aplankytiems kaimo gyventojams atrišdavo ne tik liežuvius, bet ir pinigines.
Persirengėliai muzikavo viskuo kas barška, tarška, skamba ir cypia keldami didelį triukšmą, bei dainuodami traukė kaimo gatvelėmis. Žmonės laukė persirengėlių su blynais, lašiniais ir kitokiais gardumynais, o šie pažadėjo varyti žiemą visomis galiomis (išgalėmis). Tą dieną blynų buvo suvalgytas rekordinis kiekis.
Neapsieita ir be rimtų išbandymų. Pakeliui pas atokiau gyvenančius kaimo žmones, linksmoji šutvė užklimpo didžiulėje pusnyje, bet mobiliųjų technologijų dėka buvo iškviesta operatyvioji pagalba. Ji labai greitai išlaisvino iš sniego gniaužtų Užgavėnių persirengėlius ir pasivažinėjimas tęsėsi toliau. Daugelis žmonių linksmai sutiko atvykėlius, o tiems kurie nenorėjo įsileisti, buvo krečiamos visokios šunybės: kai kam su sniegu durys užkastos, kai kas turėjo paieškoti pusnyje šluotų ir sniego kastuvų. Kitą metą pažadam ir velnią ant kamino užkelti, kad jis galėtų kaminą užkimšti, o kai dūmai ims rūkti vidun visi įsileis ir dar vaišių nepagailės.
Visų aplankyti nesuspėjom, bet pažadam kitą metą nuskriaustuosius pirmus aplankyti.
Kol triukšmadariai važinėjo, bendruomenės šeimininkės ruošė šiupinį. Žemaitišką, su tikra kiaulės uodega, o kas ją gavo gali tikėtis turtingų metų.
Visi norintys išlieti susikaupusią energiją, galėjo jėgas išbandyti virvės traukimo varžybose, grupinio čiuožimo slidėmis lenktynėse, paklodžių vėdinimo rungtyse. Miklumą patikrinti galima buvo ir lašininio ir kanapinio kovos būdu.
Tikimės, kad sušalusių nebuvo, gal truputi sušlapusių, bet tai tik parodo, kad žiemą Norkaičių kaimo gyventojai norėjo išvaryti, nes dar ilgai vakarojo skambant armonikų melodijoms.
Organizatoriai džiaugiasi ir dėkoja žmonėms, kurie nenori pamiršti tradicinių švenčių ir moka jas švęsti.
Kaimo bendruomenė „Galmena“
