ŽMONĖS PASENSTA, KAI NUSTOJA ŽAISTI
2012 m.
kovo
27 d.
Praėjusią savaitę Mažonų kultūros namai taip aidėjo nuo juoko, kad ne vienas tūlas praeivis pamanė, jog čia vyksta koks humoro grupių konkursas! Tame būtų ir dalis tiesos, mat juoko pliūpsnių mechanizmą virtuoziškai valdė aktorius Andrius Žebrauskas, daugeliui žinomas iš improvizacijų šou „Pagauk kampą“. Tik šįkart „kampą gaudė“ ne aktorius, o mokymų „Improvizacijos bendruomeniškoje aplinkoje“ dalyviai.
Šie mokymai yra Tauragės vietos veiklos grupės (VVG) pirmininkės Nijolės Tirevičienės parengto projekto „Mokykimės ir dirbkime kartu“ sudedamoji dalis. Dvi dienas trukusių mokymų paskirtis - vietos plėtros strategiją įgyvendinančių asmenų mokymas, konsultavimas, jų įgūdžių stiprinimas ir aktyvumo skatinimas. Šis atsakingas lektoriaus darbas ir buvo patikėtas aktoriui A. Žebrauskui, kurio užkrečiančiu kūrybingumu dalyviai netruko įsitikinti.
Sakoma, kad žmonės nustoja žaisti, kai pasensta. Iš tikrųjų jie pasensta, kai nustoja žaisti – Bernardą Šou citavo aktorius A. Žebrauskas. - Balio salos gyventojų išmintis byloja, jog vaikai gimsta dievais ir palaipsniui suaugdami tampa žmonėmis. Iki trijų metų amžiaus vaikas yra instinktyvus, intuityvus ir emocionalus: džiaugdamasis šūkauja, liūdėdamas verkia, pyktį išreiškia jo nevaldydamas, juda ar šoka negalvodamas, kaip atrodo – aiškino lektorius. Palaipsniui, tramdydami jo emocijas, tėvai, darželis, mokykla daro vaiką „kultūringu“: „nešūkauk - ne miške esi“, „kas pyksta, tam ragai dygsta“, „vyrai neverkia“. Mažyliui liepiama neverkti, nelakstyti, nedaryti to ir ano, gąsdinant pasekmėmis: „pargriūsi, pargriausi, sugadinsi...“.
Taisyklės žudo kūrybiškumą
A. Žebrauskas išraiškingai ir plastiškai vaizdavo, kaip dėl nuolatinių suaugusiųjų draudimų ir muštro visam pasauliui atviras vaikas tampa kultūringas, protingas, vertinantis, atsargus, lyginantis, matuojantis, bet gerokai mažiau autentiškas, kūrybiškas, spontaniškas ir išraiškingas. Žinoma, jis neneigė, kad visuomenėje įmanoma išsiversti be taisyklių, tačiau žmonės save ir kitus spraudžia į gerokai per ankštus mandagumo rėmus. „Dirvonuoti“ paliekama neaprėpiama erdvė nuo „mandagu“ iki „netaktiška“. Kūrybiškai išnaudojant didžiąją šios erdvės dalį gyvenimas galėtų būti gerokai paprastesnis ir keliantis mažiau įtampos.
Seminaro tikslas – pažadinti tą autentišką „vaiką“ ir leisti jam reikštis kūrybiškai. Lektorius atkreipė dėmesį, kaip smagu bendrauti su linksmais, paprastais, atvirais, nuoširdžiais ir dalyvaujančiais žmonėmis. Štai šioms savybėms su „vaiko“ pagalba per improvizaciją mes ir leidžiame skleistis bendruomeninėje aplinkoje – akcentavo jis.
A. Žebrauskas išraiškingai ir plastiškai vaizdavo, kaip dėl nuolatinių suaugusiųjų draudimų ir muštro visam pasauliui atviras vaikas tampa kultūringas, protingas, vertinantis, atsargus, lyginantis, matuojantis, bet gerokai mažiau autentiškas, kūrybiškas, spontaniškas ir išraiškingas. Žinoma, jis neneigė, kad visuomenėje įmanoma išsiversti be taisyklių, tačiau žmonės save ir kitus spraudžia į gerokai per ankštus mandagumo rėmus. „Dirvonuoti“ paliekama neaprėpiama erdvė nuo „mandagu“ iki „netaktiška“. Kūrybiškai išnaudojant didžiąją šios erdvės dalį gyvenimas galėtų būti gerokai paprastesnis ir keliantis mažiau įtampos.
Seminaro tikslas – pažadinti tą autentišką „vaiką“ ir leisti jam reikštis kūrybiškai. Lektorius atkreipė dėmesį, kaip smagu bendrauti su linksmais, paprastais, atvirais, nuoširdžiais ir dalyvaujančiais žmonėmis. Štai šioms savybėms su „vaiko“ pagalba per improvizaciją mes ir leidžiame skleistis bendruomeninėje aplinkoje – akcentavo jis.
Nebūk pasiruošęs!
A. Žebrauskas aiškino, kaip improvizacijos pratimų pagalba ugdomas sugebėjimas būti čia ir dabar, gebėjimas matyti, girdėti, taip pat būti matomam ir girdimam, išplečiamas išraiškos priemonių diapazonas, bendravime įsisavinamas perdavimo ir priėmimo principas.
Pasak lektoriaus, vienas iš pagrindinių improvizacijos principų – „nebūk pasiruošęs!". Improvizacija - tai kūryba ir atlikimas tuo pat metu, pavyzdžiui, jeigu iš pradžių nutiesi vamzdį, o po to paleidi vandenį - tai ne improvizacija. Improvizacija - kai tiesi vamzdyną ir leidi vandenį vienu metu – šmaikštavo A. Žebrauskas. Veikti reikia nežinant, bet drąsiai, lyg viską žinotum – dalinosi patirtimi aktorius. Jis skatino rizikuoti, mokydamas, kad improvizuojant žodis turi atsirasti sakymo metu ir improvizacijų meno „studentams“ – VVG nariams - nuolat didino tempą, kad nebūtų laiko galvoti.
Iš pradžių mokymų dalyviams nepavyko nesiruošti, net atrodė, jog tai neįmanoma (pabandykite bent akimirkai save įsivaizduoti tarp žinomų aktorių tiesioginiame TV šou „Pagauk kampą“ filmavime, kada nežinai, kas įvyks net artimiausią akimirką!). Pasirodo, visus kankino ta pati baimė – baimė apsijuokti viešai. A. Žebrauskas apibendrino auditorijos baimę mažinančias priemones: pripažinti, kad nesi tobulas ir turi teisę klysti; susimovus pripažinti, kad susimovei; apsijuokus pirmam iš savęs pasijuokti; išlikti geros nuotaikos. Dalyviai patikrino – tai tikrai veikia!
A. Žebrauskas aiškino, kaip improvizacijos pratimų pagalba ugdomas sugebėjimas būti čia ir dabar, gebėjimas matyti, girdėti, taip pat būti matomam ir girdimam, išplečiamas išraiškos priemonių diapazonas, bendravime įsisavinamas perdavimo ir priėmimo principas.
Pasak lektoriaus, vienas iš pagrindinių improvizacijos principų – „nebūk pasiruošęs!". Improvizacija - tai kūryba ir atlikimas tuo pat metu, pavyzdžiui, jeigu iš pradžių nutiesi vamzdį, o po to paleidi vandenį - tai ne improvizacija. Improvizacija - kai tiesi vamzdyną ir leidi vandenį vienu metu – šmaikštavo A. Žebrauskas. Veikti reikia nežinant, bet drąsiai, lyg viską žinotum – dalinosi patirtimi aktorius. Jis skatino rizikuoti, mokydamas, kad improvizuojant žodis turi atsirasti sakymo metu ir improvizacijų meno „studentams“ – VVG nariams - nuolat didino tempą, kad nebūtų laiko galvoti.
Iš pradžių mokymų dalyviams nepavyko nesiruošti, net atrodė, jog tai neįmanoma (pabandykite bent akimirkai save įsivaizduoti tarp žinomų aktorių tiesioginiame TV šou „Pagauk kampą“ filmavime, kada nežinai, kas įvyks net artimiausią akimirką!). Pasirodo, visus kankino ta pati baimė – baimė apsijuokti viešai. A. Žebrauskas apibendrino auditorijos baimę mažinančias priemones: pripažinti, kad nesi tobulas ir turi teisę klysti; susimovus pripažinti, kad susimovei; apsijuokus pirmam iš savęs pasijuokti; išlikti geros nuotaikos. Dalyviai patikrino – tai tikrai veikia!
Nuo ko prasideda istorija?
Pasak A. Žebrausko, istorija (kaip ir pasakose) prasideda nuo rutinos kūrimo: „vieną kartą...“. Klausytojas supažindinamas su herojumi ir jo kasdieniška aplinka, tačiau vėliau rutina lūžta: „bet vieną dieną…" ir patys pasakotojai niekada nežino, kuo baigsis jų unikali istorija – mokymų dalyviams patiems leido įsitikinti žinomas aktorius.
Laikantis gramatikos ir atitinkamos intonacijos ketveriukėse po vieną žodį buvo kuriamos istorijos. Tuo būdu ugdytas spontaniškumas, sugebėjimas klausyti, vedimas ir sekimas, komandos jausmas. Netikėti pasakojimo vingiai ar herojai sukeldavo tokio griausmingo juoko bangas, kad būdavo sunku nurimti ne tik klausytojams, bet ir patiems pasakotojams!
Pasak A. Žebrausko, istorija (kaip ir pasakose) prasideda nuo rutinos kūrimo: „vieną kartą...“. Klausytojas supažindinamas su herojumi ir jo kasdieniška aplinka, tačiau vėliau rutina lūžta: „bet vieną dieną…" ir patys pasakotojai niekada nežino, kuo baigsis jų unikali istorija – mokymų dalyviams patiems leido įsitikinti žinomas aktorius.
Laikantis gramatikos ir atitinkamos intonacijos ketveriukėse po vieną žodį buvo kuriamos istorijos. Tuo būdu ugdytas spontaniškumas, sugebėjimas klausyti, vedimas ir sekimas, komandos jausmas. Netikėti pasakojimo vingiai ar herojai sukeldavo tokio griausmingo juoko bangas, kad būdavo sunku nurimti ne tik klausytojams, bet ir patiems pasakotojams!
Statuso įtaka bendravimui
Improvizacijų pagalba buvo aiškinamasi ir statuso sąvoka (nuo prezidento iki benamio). Buvo analizuojama erdvės, pauzių, gestų, žvilgsnių vaidmuo bendravime. Siekiant visaverčio bendravimo su įvairaus statuso žmonėmis pravartu ištreniruoti lankstumą keičiant statusus – mokė A. Žebrauskas. Dažnai žmonės užsifiksuoja viename statuse (žemame ar aukštame), o esant per dideliam atotrūkiui tarp užimamų statusų visavertis kontaktas tampa neįmanomas. Svarbu išmokti nusileisti ir pakilti, – to praktiškai mokėsi bendruomenių nariai, čia pat tapdami žinomais politikais, „žvaigždėmis“, įvairiausių profesijų atstovais ar bedarbiais.
Improvizacijų pagalba buvo aiškinamasi ir statuso sąvoka (nuo prezidento iki benamio). Buvo analizuojama erdvės, pauzių, gestų, žvilgsnių vaidmuo bendravime. Siekiant visaverčio bendravimo su įvairaus statuso žmonėmis pravartu ištreniruoti lankstumą keičiant statusus – mokė A. Žebrauskas. Dažnai žmonės užsifiksuoja viename statuse (žemame ar aukštame), o esant per dideliam atotrūkiui tarp užimamų statusų visavertis kontaktas tampa neįmanomas. Svarbu išmokti nusileisti ir pakilti, – to praktiškai mokėsi bendruomenių nariai, čia pat tapdami žinomais politikais, „žvaigždėmis“, įvairiausių profesijų atstovais ar bedarbiais.
Kaukės ir emocinė mankšta
Gyvenime tas pats žmogus priverstas prisiimti daugybę vaidmenų: dukros, anūkės, vadovo, mamos, sutuoktinio, kaimyno, specialisto, draugo, pirkėjo, kovotojo, piliečio, darbuotojo... Svarbu nesusitapatinti su „kauke“, atskirti asmenybę nuo „kaukės“ arba išplėsti „kaukių“ arsenalą ir jas tinkamai naudoti, - aiškino A. Žebrauskas. Svarbiausias tikslas - būti be kaukės.
Improvizacijų partneriai porose pakaitomis vaidino įvairius personažus, suteikdami vienas kitam daikto, augalo, gyvūno „kaukes“ (akmuo, kirvarpa, vairuotojas, „žvaigždė“ ar pan.). Gavęs „kaukę“, dalyvis turėdavo tapti ja ir pasakoti apie save iš to daikto pozicijų, suteikiant savo personažui žmogaus atributus - pojūčius, prisiminimus ir fantazijas.
Dalyviai išbandė įvairias neįprastas psichofizines būsenas, išplėtė savo išraiškos priemonių arsenalą. Įsijautus į vaidmenis atsipalaidavo kūrybinė vaizduotė, atslūgo varginusi įtampa. Visi stebėjosi, kad iš tiesų gyvenimas yra daug paprastesnis, nei mes patys jį padarome.
Gyvenime tas pats žmogus priverstas prisiimti daugybę vaidmenų: dukros, anūkės, vadovo, mamos, sutuoktinio, kaimyno, specialisto, draugo, pirkėjo, kovotojo, piliečio, darbuotojo... Svarbu nesusitapatinti su „kauke“, atskirti asmenybę nuo „kaukės“ arba išplėsti „kaukių“ arsenalą ir jas tinkamai naudoti, - aiškino A. Žebrauskas. Svarbiausias tikslas - būti be kaukės.
Improvizacijų partneriai porose pakaitomis vaidino įvairius personažus, suteikdami vienas kitam daikto, augalo, gyvūno „kaukes“ (akmuo, kirvarpa, vairuotojas, „žvaigždė“ ar pan.). Gavęs „kaukę“, dalyvis turėdavo tapti ja ir pasakoti apie save iš to daikto pozicijų, suteikiant savo personažui žmogaus atributus - pojūčius, prisiminimus ir fantazijas.
Dalyviai išbandė įvairias neįprastas psichofizines būsenas, išplėtė savo išraiškos priemonių arsenalą. Įsijautus į vaidmenis atsipalaidavo kūrybinė vaizduotė, atslūgo varginusi įtampa. Visi stebėjosi, kad iš tiesų gyvenimas yra daug paprastesnis, nei mes patys jį padarome.
Šokiai, dainos, estrada
Andrius Žebrauskas dosniai dalinosi tiek gyvenimo, tiek šokio filosofija, stebindamas ne tik žiniomis, bet ir savo kūno plastika. Mokymų dalyviai išbandė „muzikinę bangą“, nuo ramios melodijos pamažu pakylant į trankią „išsikratymo“ fazę, iš kurios leistasi į lengvą, linksmą ir galiausiai - meditacinę muziką. Vienintelis lektoriaus reikalavimas šokti laisvai, vaikiškai, be iš anksto išmoktų žingsnelių – improvizuoti, atmetant sąvokas „teisinga/neteisinga“, „gerai/blogai“, kol liks tik skirtingai judantys įvairūs žmonės. Tenka pripažinti, kad tai tikrai nelengvas išbandymas – štai taip (tarsi kokie čiabuviai ar sektantai), vidury baltos dienos...
Dar vienas rimtas mokymų dalyvių išmėginimas - improvizuotas dainavimas. Pagal užduotą temą ar emociją „dainininkai“ ekspromtu, bet užtikrintai vaidino geriausius pasaulio bliuzmenus, žiūrovai – aistringus gerbėjus, A. Žebrauskas akompanavo gitara. Skambėjo originalios meilės serenados ir... kurtinantis palaikymo juokas.
Mokymų pradžioje buvę susikaustę ir pilni baimių dalyviai įgavo pasitikėjimo savimi, patyrė kūrybos ir bendrumo džiaugsmą, besijuokdami gavo ir smūgines vitamino C dozes. Naudodami pagrindines išraiškos priemones (šokį, dainavimą, improvizaciją, vaidybą ir istorijų pasakojimą) visi atsipalaidavo, tapo neabejotinai kūrybiškesni ir išraiškingesni, pažino vieni kitus, atsikratė baimės apsijuokti. Bendravimas tapo daug paprastesnis, atviresnis ir šiltesnis – toks, koks jis iš tiesų ir turėtų būti.
Andrius Žebrauskas dosniai dalinosi tiek gyvenimo, tiek šokio filosofija, stebindamas ne tik žiniomis, bet ir savo kūno plastika. Mokymų dalyviai išbandė „muzikinę bangą“, nuo ramios melodijos pamažu pakylant į trankią „išsikratymo“ fazę, iš kurios leistasi į lengvą, linksmą ir galiausiai - meditacinę muziką. Vienintelis lektoriaus reikalavimas šokti laisvai, vaikiškai, be iš anksto išmoktų žingsnelių – improvizuoti, atmetant sąvokas „teisinga/neteisinga“, „gerai/blogai“, kol liks tik skirtingai judantys įvairūs žmonės. Tenka pripažinti, kad tai tikrai nelengvas išbandymas – štai taip (tarsi kokie čiabuviai ar sektantai), vidury baltos dienos...
Dar vienas rimtas mokymų dalyvių išmėginimas - improvizuotas dainavimas. Pagal užduotą temą ar emociją „dainininkai“ ekspromtu, bet užtikrintai vaidino geriausius pasaulio bliuzmenus, žiūrovai – aistringus gerbėjus, A. Žebrauskas akompanavo gitara. Skambėjo originalios meilės serenados ir... kurtinantis palaikymo juokas.
Mokymų pradžioje buvę susikaustę ir pilni baimių dalyviai įgavo pasitikėjimo savimi, patyrė kūrybos ir bendrumo džiaugsmą, besijuokdami gavo ir smūgines vitamino C dozes. Naudodami pagrindines išraiškos priemones (šokį, dainavimą, improvizaciją, vaidybą ir istorijų pasakojimą) visi atsipalaidavo, tapo neabejotinai kūrybiškesni ir išraiškingesni, pažino vieni kitus, atsikratė baimės apsijuokti. Bendravimas tapo daug paprastesnis, atviresnis ir šiltesnis – toks, koks jis iš tiesų ir turėtų būti.
Daiva Genienė
daiva.geniene@gmail.com
daiva.geniene@gmail.com
Galerija
