Bet ar pamenate, kada paskutinį kartą išsitiesę pievoje stebėjote smilga ropojančią boružę ar šapelį nešančią skruzdę? Kada vakarėjant klausėtės žiogų čirpimo, auštant paukščių čiulbėjimo? Kartais viso to net nepastebime, o juk šie maži stebuklai taip arti – visai čia pat.
Tereikia tik stabtelėti, įsiklausyti ir branginti - dėl savęs ir dėl kitų. Juk tai moko pati Gamta. Nemažas būrelis Gaurės bendruomenės “Gaurkiemis“ narių, penktadienio vakarą patraukė į miško prieglobstyje glūdinčią medžiotojų trobelę. Susėdę už apvalaus stalo, maloniai sklindant šilumai iš židinio, o svarbiausia verdamos žuvienės kvapui, čiulbančių paukštelių trelėms suvienijo gauriškius. Buvo aptarta svarbiausia priemonė - projektas „Kaimo gyventojų bendruomeniškumo ugdymas ir vietos tapatumo stiprinimas“, kurio metu Gaurėje bus prisiminta Gaurės ąžuolo istorija ir kartu Gaurės istorija, paties ąžuolo, kaip stipriausio ir ilgiausiai gyvenančio medžio istorija. Diskutuota dėl Gaurės krašto muziejaus likimo. Greitai prabėgo vakaras nuostabiame gamtos prieglobstyje ir bendrystėje. Už šį vakarą Gaurės bendruomenės „Gaurkiemio“ nariai dėkingi: medžiotojų trobelės šeimininkui Tomui Gaižauskui, už gardžią ir kvapnią žuvienę Remigijui Balašaičiui ir Kęstučiui Balašaičiui, o taip pat bendruomenės pirmininkei Irenai Laugalienei.
