Lomių kaimo žmonės rinkosi į kultūros namus nekasdieniam renginiui. Mat po gyvenvietę žaibu nuvilnijo žinia - su medicinos slaugytojos darbu nusprendė atsisveikinti ilgametė, lomiškių pasitikėjimą ir pagarbą pelniusi medicinos darbuotoja Julija Šveikauskienė! Išgirdę žinią, lomiškiai ne juokais susirūpino ir pasijuto nesaugūs! “Kaip gi be Julijos?”…
Renginyje būta nemažai jaudulio, ne vienos mamos ar močiutės akyse ar ant blakstienos sužibusi ašara išdavė jaudulį.
Besidarbuojant, besirūpinant lomiškių sveikatos, higienos reikalais, kaip vėjas pralėkė pusė amžiaus! Julija Šveikauskienė pelnė gyventojų pasitikėjimą. Neturėdama beveik jokios aparatūros, tik pasikliaudama ilgamete patirtimi bei nuojauta, medikė dažnai gebėjo paciento nustatyti ligą. Vėliau apsilankius rajono sveikatos įstaigose, medikės praktikės nusakytoji diagnozė ne vienam pasitvirtindavo.
Nėra Lomių krašte namų, kuriuose Julija nebūtų pabuvojusi, slaugiusi, lankiusi naujagimių ar su šeimininkais aptarusi aplinkos tvarkymo klausimus.
„Lomių daktare“ vadinama Julija negailėjo patarimų jaunoms mamoms, gydė, slaugė. Jos akyse užaugo kelios lomiškių kartos.
Baltu chalatu vilkinti, visuomet pasitempusi, griežtoka nelinkusiems tvarkingai gyventi ir nebranginantiems sveikatos, visuomet besilaikanti duotojo žodžio – tokia medikė Julija išliks lomiškių atmintyje.
Atsisveikinimo renginyje buvo prisiminta ir Julijos darbo pradžia.
1957 metais Julija Kontrimaitė, būsimoji Šveikauskienė, smulkutė mėlynakė žemaitukė nuo Endriejavo, baigusi Kauno medicinos mokyklą Nr. 2., buvo paskirta į Tauragės kraštą, nuošalų Kęsčių kaimą medicinos felčerės pareigoms. Kruopšti, jauna „daktarytė“ greitai pelnė vietos gyventojų pasitikėjimą. Baigiantis pirmiesiems darbo metams, sąžiningai darbuotojai tuometinės Tauragės centrinės ligoninės vadovai Julijai pasiūlė kitą, „geresnį“ darbą – „eik į greitosios pagalbos skyrių, ten bus lengviau, nereikės guminiais batais braidyti kaimo purvo – ligonį pasieksi „greituke“... Kur tau! Užsispyrusi žemaitukė buvo kategoriška - nesutinka – kaip ji galinti palikti savo pamiltuosius Kęsčius, tuos žaliuosius laukus ir klonius, jų gyventojus, su kuriais jau buvo susidraugavusi!
Vis dėlto su Kęsčiais vėliau teko atsisveikinti. Čia atšoko vestuves ir kartu su vyru Juozu persikėlė į jo darbo vietą - Lomių kraštą. Čia ir pasiliko.
Nebuvo lengva. Medicinos punktas, gyvavęs Šakvietyje, buvo perkeltas į Kasbarynus, o dar vėliau į Lomius. Lomiuose medicinos punktas keliavo iš vienos į vietą, o su juo ir felčerė Julija. O ir Julijos pareigų pavadinimas ne kartą keitėsi. Medicinos sesutė, felčerė, slaugytoja… Ar žiemos šalčiai, ar rudens darganos, Julija ėjo dulkėtais ir pabjurusiais Lomių keliais, lankė ligonius ir naujagimius. Dar toli ateityje laukė nesapnuotoji lengvųjų mašinų era, kai vyras Juozas pas ligonius nuveždavo.
Už ilgametį darbą Julija Šveikauskienė nusipelnė didelio lomiškių dėkingumo ir pagarbos. Ji dirbo ne tik kaimo medikės statusui prirašytą darbą. Ji prižiūrėjo gyvenvietės tvarką, aktyviai skatino žmones sodinti gėles ir drąsiai kritikavo nevaleikas. Julija – ilgametė Lomių bendruomenės sanitarinės komisijos narė. Jos sodyba išpuoselėta, skoningai tvarkoma. Su vyru Juozu užveisė sodą su įvairiausiais tradiciniais ir netradiciniais vaiskrūmiais, o aplink jūros gėlių, apie kurias juodu gali ilgai ir nenuobodžiai pasakoti! Ne kartą Julijos ir Juozo Šveikauskų sodyba seniūnijoje bei rajone pelnė gražiausiai tvarkomos vardą.
Gyvenant Lomiuose Julija ir Juozas užaugino tris dukras, o šios padovanojo seneliams nemažą pulką vaikaičių.
Paklausta, kaip pati Julija vertina savo prabėgusius metus, ji trumpam susimąsto ir atsako, kad daugiau būta gerų valandų. Ją džiugina vis gražėjanti Lomių gyvenvietė, ji džiaugiasi kiekvienu geru poslinkiu. Julija atsisveikinimo šventėje pažadėjo neužsisklęsti namuose ir toliau dalyvauti kaimo bendruomenės gyvenime. Baigdama pridūrė: “Nežinia, kiek aš buvau reikalinga Lomiams, bet man Lomiai buvo ir yra širdyje, jų visuomet išsiilgdavau kelionėse, skubėdavau grįžti namo”.
Nuoširdžiai buvo sugiedota Ilgiausių metų, linkėta bent kiek pagyventi sau: prisėsti prie dar neperskaitytos įdomios knygos, išsirengti kelionėn ar tiesiog prisėsti savo sode ant žolyno ir pažvelgti į vaiskaus dangaus platybes…
Lomiškiai ėjo su gėlėmis, nuoširdžiai dėkojo “Lomių daktarei” už leistus vaistus, vaikučių skiepijimą, patronažinį darbą, patarimus. Jaunos mamytės su savo atžalėlėmis stojo į sveikintojų eilutę, kad galėtų asmeniškai padėkoti. Atsisveikindama su darbu, Julija Šveikauskienė pažadėjo: neatsisakys padėti bėdos ištiktiems lomiškiams, nes Hipokrato priesaika medikui galioja iki pat gyvenimo pabaigos.
Daug gražių žodžių tądien Julijai Šveikauskienei išsakė buvusi ilgametė vietos pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Virginija Valinčienė, kurių gyvenimas prabėgo gyvenant ir dirbant greta. Už ilgametį triūsą Julijai dėkojo Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Jis kalbėjo, kad ne kartą Juliją kėlė pavyzdžiu kitų seniūnijos medpunktų darbuotojoms, nes ji dirbo ir tai, kad neįėjo į pareigas. Jis džiaugėsi, kad niekada neteko girdėti lomiškių nusiskundimų. Gerų žodžių ir būta ir daugiau. Padėkos žodžius tarė ir po vienu bendruomenės namų stogu dirbusios bibliotekininkė Elena Liutvinienė, kultūros darbuotoja Nijolė Norvaišienė.
Elena Bazinienė
L. Užkurienės nuotraukoje: po renginio – nuotrauka šeimos albumui…
