Žydinčiomis pievomis prabėga nerūpestinga vaikystė, pralekia triukšminga jaunystė. Įvairiai ir skirtingai pilnas rūpesčių, darbų ir džiaugsmų bei šurmulingų švenčių praslenka brandus šeimyninis gyvenimas. Pagaliau kaip netikėti svečiai ateina senatvės metai, jubiliejai kurių jau nebelauki. Jau nebesinori jų triukšmingai švęsti. Bet būtent tada seneliai prisimenami vaikų ir anūkų. Kaimelių bendruomenėse organizuojamos senolių pagerbimo šventės.

Atverskime Kunigiškių kultūros namų metraštį. Čia rasime aprašytas, foto nuotraukose užfiksuotas, su atsidavimu, kruopščiu darbu ruoštas senjorų-jubiliatų pagerbimo šventes su Gaurės parapijos klebono palaiminimu, su kviestais svečiais iš rajono, seniūnijos, paįvairintas saviveiklininkų pasirodymais ir muzikantais, paruoštu vaišių stalu. Tokias šventes  kasmet jau visą dešimtmetį organizuodavo mūsų kaimelio kultūros darbuotojos Zelma Antanavičienė ir Gražina Preikšaitienė. Bet atidžiau pasidomėjus matosi, kad sukviesti jubiliatus ne taip paprasta, nes gerai jei į paruoštą šventę atvykdavo bent trečdalis kviestųjų. Gal todėl pats Dievulis nusprendė pasielgti kitaip. Sunegalavus mūsų kaimelio kultūros sielai Gražinai dešimtoji jubiliejinė senolių šventė „Atidarysim gyvenimo skrynią“ neįvyko.
Iniciatyvos ėmėsi Kunigiškių bendruomenės pirmininkė Birutė Kedrovienė. Pasikvietus į pagalbą Gaurės seniūną Vidmantą Skirių su gėlėmis, kukliomis vardinėmis dovanomis ir nuoširdžiais linkėjimais netikėtai, nelauktai aplankė visus Kunigiškų bendruomenės šių metų jubiliatus. Užsukę į mūsų bendruomenės svetainę, pažvelgę į užfiksuotas akimirkas, paskaitę keletą jubiliatų minčių pas juos pabuvosite ir Jūs.
Jubiliatų sąraše 17  garbaus amžiaus sulaukusių asmenų. Užbėgant įvykiams už akių reikia pasidžiaugti, kad netikėtus svečius visi pasitiko darbiniais rūbais, bet su šypsena. Gal kiek per anksti ryto metą  pasibeldę tik 85-metę Niną Šveikauskienę prikėlėme iš lovos, bet nė vieno neradome ligos patale. 
Geriausiai nusiteikusią, net ne namuose o kaimyniniame vienkiemyje radome vyriausiąją 90-metę Michaliną Jankauskienę. Išklausiusi sveikinimus Michalina pasisukiojus šokio ritmu, palinkėjo: „Jei jau tokia šventė norėtųsi dar  ir pašokti, o Jūs laikykitės taip kaip aš laikaus! Linkiu  Jums mane pralenkti.”  Užsukome ir į jos namus. Daug kartų pravažiuota čia vieškeliu pro šalį. Medžiais ir krūmais apaugusios senovinės  sodybos pravažiuojant beveik nesimato. Net suabejoji ar čia gyvenama, nes  nuo vieškelio  tik vos pastebimas takelis veda į sodybą, jokios technikos ratų pėdsakų... Nepaisant to 90-metė jaučiasi laiminga. Ar ne čia ilgaamžiškumo paslaptis?  Tuo tarpu jauniausiai mūsų jubiliatei Zinai, erdvaus, tvarkingo vienkiemio šeimininkei, didžiausią rūpestį kėlė bala ant įvažiavimo į kiemą.
Marcijona Mantvydienė mus pasitiko su šluota rankose tramdydama savo vienkiemio sargus, kad nors ir netikėti, bet savi svečiai saugiai pasiektų trobos duris. (Daugumoje vienkiemiuose nesilaikoma įstatymo draudžiančio laikyti palaidus šunis. Pasirodo taip apsiginama ne tik nuo vagių, bet ir nuo nelaukiamų prekeivių, įtartinų metalų supirkėjų. Kažkaip graudu, kad dabar vienkiemiuose žmonės jaučiasi nesaugūs. Prisibijoma jau Nepriklausomybės laikais išauklėtų plėšikėlių. Graudu, kad net senoliams kyla mintis savigynai turėti ginklą.)   85-metis Alfonsas Mantvydas ir 5-keriais metais jaunesnė žmona Marcijona dar ūkininkauja ir nesiskundžia likimu. Visais laikais jie nesibodėjo sunkaus ūkiško darbo ir sako, kad prie visų valdžių gyventi buvo įdomu ir gera. Tik karo metai palikę slogų įspūdį jų vaikystėje. Marcijona pasakoja apie du karus; pirmą kai Lietuvą užėmė vokiečių armija ir antrą kada sovietų kariuomenė juos išvijo. Traukdamiesi vokiečiai iš ganyklų varėsi valstiečių karves. Visų nuostabai Marcijonos mama išdrįso pasipriešinti ir sėkmingai išgelbėjo šeimos maitintoją-karvutę. Mama buvo tarnavusi Rytprūsiuose pas vokiečius ir mokėjo kalbėti vokiškai. Štai ką reiškia mokėti okupanto kalbą... Marcijona gerai mena kaip jų Pagramančio apylinkėje nuošalios sodybos rūsiuose glaudėsi nuo fronto linijos ir gaisrų pabėgę žmonės, kokie jie buvo draugiški bei dėmesingi vieni kitiems. Deja pokaryje, sovietų valdžios supriešinti, panaudojo net ginklą vieni prieš kitus. Kaip ir Sąjūdžio laikais tauta buvo vieninga siekdama Nepriklausomybės, tačiau dabar partijų suskaldyta ir supriešinta. Alfonsas  prisimena kai karo pradžioje jų šeima vokiečių buvo išvaryta iš  Tauragės dvaro ir įsikūrė ramesniame Jucaičių kaime, tačiau ir čia frontui slenkant gąsdino   mirtį ir gaisrus nešančios  patrankų salvės. Mantvydai gerai mena karo baisumus, pokario kovų beprasmiškas mirtis ir nepriteklius, todėl jiems taikos metu gyventi gera. Seniūnas pastebi, kad garbingų jubiliejų sulaukia besijaučią laimingi, nors ir sunkiai dirbantys žmonės, ko nepasakysi apie dykaduonius.
Labai maloniai netikėtus svečius pasitiko nuošalioje gražioje sodyboje, miško paunksmėje gyvenantys Danė ir Vladislovas Norušai šiemet sulaukę tokių pat jubiliejų kaip ir Mantvydai. Vladislovas mena šiuos tėvų namus pilnus jaunimo šurmulio, dainų  ir muzikos. Visi keturi Vlado  broliai buvo Kunigiškių kaimo muzikantai. Jų kapela daug metų linksmino ne tik jaunimą kaimo gegužinėse, grojo kultūros namų renginiuose. O prasidėjo viskas nuo to, kad muzikalūs jaunuoliai pavydėdami kaimyninių Pypalių, Joniškės kaimo muzikantams, kur smuikeliu grojo Simas Jonušaitis, patys mėgino sumeistravoti muzikos instrumentą. Įtempę metalines stygas ant medinio karkaso, bandė groti. Tai pamatęs  jų tėvas, taip pat Vladas, medžio meistras suprato, kad  tai per sudėtingas uždavinys vaikams ir nupirko... smuiką... Vaikinų džiaugsmui nebuvo galo. Tėvų namai tapo savamokslių muzikos mokykla... Pasiramsčiodami lazdelėmis Norušai išlydėjo mus į kiemą. Truputį nyku Vladislavui pažvelgus žemyn, kur daugelį metų akis džiugino vandens telkinys- kolūkio laikais pastatyta užtvanka. Dabar čia  belikęs liūnas. -„Kažin ar mūsų valdžios sugebės atstatyti ne tik priešgaisrinį vandens rezervuarą, bet ir kadaise buvusią visos Kunigiškių gyvenvietės poilsiavietę?“- abejoja Vladas.   
Šventėms vykstant kultūros namuose, prie daug svečių jubiliatai net raginami paprastai nedrįsta kalbėti. Visai kitaip jie jaučiasi namuose. Tačiau tenka atsiprašyti, kad kiekvieno aplankyto paprašyti atverti „kraičio skrynią“ dėl laiko stokos nebuvo galimybių. Palinkėkim visiems sulaukti sekančio jubiliejaus. Gal jei Dievas leis po penkmečio pašnekinsim...
Be jau minėtų senjorų aplankyti jubiliatai, 80-metis Jonas Vytautas Bakšys,  75-mečio sulaukę  Ona Girdžienė, Pranciška Norušienė, Julius Kasparaitis, Jonas Paulauskas ir 70-metį švenčiantys Irma Jurkšaitienė, Zita Bužinskienė, Zina Stankienė, Albertas Jurkšaitis, Romanas Algirdas Macaitis, ir reportažo autorius Jonas Dikšaitis.
Netikėtą siurprizą  mums iškrėtė vaikai, (duktė ir du sūnūs) kai  rugpjūčio mėnesį buvome pakviesti į kultūros namus, o ten  netikėti svečiai: anūkai ir bemaž visa giminė sukviesta paminėti mano jubiliejų. Vaikai ir mes dėkingi kultūros namų ir bendruomenės vadovams už suteiktą galimybę pasinaudoti bendruomenės patalpomis.

grįžti