KAS SVARBIAU, ŽMOGAUS GEROVĖ AR EGOIZMAS IR VISA GRIAUNANTIS KAPITALAS?
2013 m.
vasario
05 d.
Tauragės rajono Žygaičių seniūnijos bendruomenės susirūpinusios dėl nepamatuotų praėjusios vyriausybės veiksmų, nepadariusi poveikio aplinkai tyrimų, neišanalizavusi kitų valstybių (amerikiečių ir lenkų) patirties, davė leidimą amerikiečių kompanijai skalūninių dujų gavybai Mažojoje Lietuvoje.
Kas yra skalūninės dujos, kaip jos išgaunamos ir kokia grėsmė?
Pastaruosius kelerius metus pasaulio degamųjų dujų rinkose vyko ir dar vis tęsiasi revoliucija. Naujai išvystytos JAV technologijos, leidžiančios prisigręžti į degamosiomis dujomis prisisunkusius skalūnų klodus ir juos suskaldyti, todėl daugeliui pasaulio kraštų atsivėrė galimybė apsirūpinti degamosiomis dujomis savo žemėje esančiais ištekliais. Šiuo būdu JAV jau dabar išgauna daugiau nei 23 % viso savo vidinio degamųjų dujų poreikio ir per artimiausius 5 - 6 metus šį skaičių padidins iki 40%. JAV sėkmė paskatino ir daugybę kitų valstybių pradėti ieškoti ir išsiurbti dujas iš savo žemėje esančių aruodų. Todėl visoje pasaulinėje dujų rinkoje jaučiamas žymus kainų mažėjimas, nes suskystintų dujų ištekliai pasidarė tiek dideli, kad JAV, kuri anksčiau jas pirkdavo, dabar pradėjo eksportuoti. Prognozuojamas dujų išteklių augimas pasauliniu mastu bent 4% per metus.
Siekiant išgauti skalūnines dujas, reikia išgręžti kelių kilometrų gylio gręžinius (pradžioje gręžiama statmenai, po to – horizontaliai). Gręžiama per geriamojo ir mineralizuoto vandens sluoksnius, kurie slūgso 50-700 m gylyje. Vėliau į gręžinį leidžiami didelio diametro metaliniai vamzdžiai, sandarinama betonu.
Išgręžus gręžinį ir aptikus tinkamą uolienų tipą, vamzdžiu į gelmes yra nuleidžiami nedideli sprogstamieji užtaisai, kurie sutrupina skalūnus, maždaug 100 metrų spinduliu sukurdami mikroįtrūkimus, kuriuose ima kauptis gamtinės dujos. Tuomet į uolienas labai dideliu spaudimu pumpuojamas didelis kiekis specialaus skysto mišinio, sudaryto iš smėlio, vandens ir apie 600 skirtingų cheminių medžiagų. Nustojus pumpuoti skystį, slėgio skirtumo veikiamas, jis į paviršių ima veržtis atgal kartu su jame ištirpusiomis druskomis, įvairiais metalais. Į paviršių grįžusi skysčio dalis (apie 50%) yra valoma ir pakartotinai panaudojama hidrauliniam skaldymui, o skalūnų dujos yra atskiriamos ir nukreipiamos į talpyklas. Dujų gavybos procese naudojamo skysčio sudėtis laikoma komercine paslaptimi.
Išgręžus gręžinį ir aptikus tinkamą uolienų tipą, vamzdžiu į gelmes yra nuleidžiami nedideli sprogstamieji užtaisai, kurie sutrupina skalūnus, maždaug 100 metrų spinduliu sukurdami mikroįtrūkimus, kuriuose ima kauptis gamtinės dujos. Tuomet į uolienas labai dideliu spaudimu pumpuojamas didelis kiekis specialaus skysto mišinio, sudaryto iš smėlio, vandens ir apie 600 skirtingų cheminių medžiagų. Nustojus pumpuoti skystį, slėgio skirtumo veikiamas, jis į paviršių ima veržtis atgal kartu su jame ištirpusiomis druskomis, įvairiais metalais. Į paviršių grįžusi skysčio dalis (apie 50%) yra valoma ir pakartotinai panaudojama hidrauliniam skaldymui, o skalūnų dujos yra atskiriamos ir nukreipiamos į talpyklas. Dujų gavybos procese naudojamo skysčio sudėtis laikoma komercine paslaptimi.
Ištekliai Lietuvoje
Lietuvos vyriausybė skleidžia žinias apie Lietuvoje esančius skalūninių dujų klodus. Nors apie skalūnus Lietuvoje buvo žinoma jau seniai, tačiau tik prieš kelerius metus JAV išvystyta technologija suteikė ir Lietuvai viltį pradėti išgauti skalūnines dujas pramoniniu būdu. Galimybė apsirūpinti savo dujomis sukėlė visuomenėje didžiulį susidomėjimą. Jis tapo žymiai aktualesnis, kai Washington’e besilankančiam energetikos ministrui A. Sekmokui, JAV energetinių išteklių informacijos agentūros vadovas Richard Newell pastebėjo, jog, pagal vėliausias tyrimų išvadas, pietvakarių Lietuvoje gali rastis nemaži skalūnų klodai. Ministras Sekmokas mano, kad jų turėtų pakakti šalies poreikių patenkinimui 30-50 metų, o jų vertė preliminariai galėtų siekti iki 30 mlrd. JAV dolerių. Tai galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos energetinę situaciją ir padėti pasiekti energetinį saugumą. Atrodo, kad kalbos apie skalūnų dujų išteklius Lietuvoje turi gerą pagrindą. Šios srities JAV konsultantai pagal preliminarius duomenis skaičiuoja, jog Lenkijoje yra didžiausi Europoje skalūnų klodai, nusidriekę per visą Lenkiją nuo šiaurinės pakrantės iki jos tolimų pietryčių. Čia galėtų slypėti virš 5 trilijonų kubinių metrų skalūnų dujų. Dalis tokių klodų siekia pietvakarinę ir Vakarų Lietuvą. Pagal pirminius duomenis 1 km2 plote dujų galėtų būti išgaunama apie 390 mln. kubinių metrų. Kokiame Lietuvos plote bus galima rasti dujų, dar niekas tikrai nežino. Tolimesni gręžiniai ir tyrimai leis padaryti tinkamus įvertinimus.
Lietuvos vyriausybė skleidžia žinias apie Lietuvoje esančius skalūninių dujų klodus. Nors apie skalūnus Lietuvoje buvo žinoma jau seniai, tačiau tik prieš kelerius metus JAV išvystyta technologija suteikė ir Lietuvai viltį pradėti išgauti skalūnines dujas pramoniniu būdu. Galimybė apsirūpinti savo dujomis sukėlė visuomenėje didžiulį susidomėjimą. Jis tapo žymiai aktualesnis, kai Washington’e besilankančiam energetikos ministrui A. Sekmokui, JAV energetinių išteklių informacijos agentūros vadovas Richard Newell pastebėjo, jog, pagal vėliausias tyrimų išvadas, pietvakarių Lietuvoje gali rastis nemaži skalūnų klodai. Ministras Sekmokas mano, kad jų turėtų pakakti šalies poreikių patenkinimui 30-50 metų, o jų vertė preliminariai galėtų siekti iki 30 mlrd. JAV dolerių. Tai galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos energetinę situaciją ir padėti pasiekti energetinį saugumą. Atrodo, kad kalbos apie skalūnų dujų išteklius Lietuvoje turi gerą pagrindą. Šios srities JAV konsultantai pagal preliminarius duomenis skaičiuoja, jog Lenkijoje yra didžiausi Europoje skalūnų klodai, nusidriekę per visą Lenkiją nuo šiaurinės pakrantės iki jos tolimų pietryčių. Čia galėtų slypėti virš 5 trilijonų kubinių metrų skalūnų dujų. Dalis tokių klodų siekia pietvakarinę ir Vakarų Lietuvą. Pagal pirminius duomenis 1 km2 plote dujų galėtų būti išgaunama apie 390 mln. kubinių metrų. Kokiame Lietuvos plote bus galima rasti dujų, dar niekas tikrai nežino. Tolimesni gręžiniai ir tyrimai leis padaryti tinkamus įvertinimus.
Hidraulinis ardymas ir galimas jo poveikis aplinkai
Tankūs angliavandenilių turintys geologiniai dariniai turi bendrą savybę – mažą laidumą. Todėl skalūnų dujų, uolienų porose susikaupusių dujų ir net anglių klodo metano išgavimo metodai gana panašūs. Nepaisant to, jie skiriasi kiekybiškai. Kadangi skalūnų dujų telkiniai – patys nelaidžiausi dariniai, norint prieiti prie dujų porų reikia daugiausia pastangų. Todėl plėtojant šiuos telkinius kyla didžiausias poveikio aplinkai pavojus. Tačiau nuo laidžių darinių – tradicinių dujų telkinių – nuolat pereinama prie uolienų porose susikaupusių dujų, o tada prie beveik nelaidžių dujų skalūnų. Bendra savybė – gręžinių ir porų kontaktą reikia didinti dirbtinai. Tai atliekama vadinamuoju hidrauliniu ardymu, kuris kartais vadinamas „stimuliacija“ arba trumpai – fracing arba fracking. Galimas ir poveikis biologinei įvairovei, nors šiuo metu jis dokumentuose neužfiksuotas.
Gręžimo bokštas gręžia vertikaliai į dujų sluoksnį. Nelygu, koks to sluoksnio storis, daromi tik vertikalūs gręžiniai arba jie pasukami horizontalia kryptimi, kad kontaktas su dujų sluoksniu būtų kuo mažesnis. Sluoksnyje siekiant prasiskverbti pro apvalkalą išsprogdinami maži įtrūkimai. Šie įtrūkimai dirbtinai išplečiamai pripildant juos spaudimo veikiamu vandeniu. Dirbtinių įtrūkimų skaičius, jų ilgis ir padėtis sluoksnyje (horizontali arba vertikali) priklauso nuo telkinio savybių. Nuo šių savybių priklauso dirbtinių įtrūkimų ilgis, gręžinių išdėstymas (vertikalūs gręžiniai daromi tankiau negu horizontalūs) ir vandens sunaudojimas. Spaudimo veikiamas vanduo atveria įtrūkimus ir leidžia pasiekti kuo daugiau porų. Sumažinus spaudimą, su sunkiaisiais ar radioaktyviaisiais metalais iš uolienos darinio susimaišęs vanduo grįžta į paviršių kartu su dujomis. Į vandenį įmaišomos pagalbinės priemonės, paprastai smėlio granulės. Jos veikia kaip krumpliai, kad įtrūkimai liktų atviri ir būtų galima išgauti dar daugiau dujų. Šis mišinys papildomas cheminėmis medžiagomis, kad pagalbinė medžiaga vienodai pasiskirstytų sudarydama gelį – taip sumažinama trintis, o galiausiai ardymo proceso pabaigoje gelio struktūra suyra, kad skystis galėtų grįžti. Taip iš 1 pav. galima nustatyti galimą poveikį aplinkai. Šis poveikis – tai:
• Užimamas kraštovaizdis, nes gręžimo bokštų aikštelėms reikia erdvės – techninei įrangai, skysčiui laikyti, be to, jų pristatymui reikalingi privažiavimo keliai.
• Oro tarša ir triukšmas, nes įrangą varo vidaus degimo varikliai, su skysčiais (ir nuotekomis) kenksmingos medžiagos gali išgaruoti į orą, o dažnai važinėjantys sunkvežimiai gali išmesti lakiuosius organinius junginius, kitus oro teršalus ir kelti triukšmą.
• Vanduo gali būti užterštas cheminėmis ardymo proceso medžiagomis ir nuotekomis iš telkinio, kuriame yra sunkiųjų metalų (pvz., arseno arba gyvsidabrio) arba radioaktyviųjų dalelių. Tarša į žemę ir paviršinį vandenį gali patekti įvykus sunkvežimių avarijoms, nutekėjus medžiagoms iš surinkimo linijų, nuotekų rezervuarų, kompresorių ir kt., įvykus išsiliejimams po avarijų (pvz., fontanu ištryškus ardymo skysčiui ar nuotekoms), pažeidus sutvirtinimus ir vamzdžius ar tiesiog nekontroliuojamai liejantis požeminiams srautams dėl dirbtinių ar natūralių įtrūkimų telkiniuose.
• Hidraulinio ardymo proceso sukelti žemės drebėjimai arba į žemę patenkančios nuotekos.
• Iš požeminių sluoksnių patekusių radioaktyviųjų dalelių kaupimasis.
• Galiausiai atlikus šių operacijų sąnaudų ir naudos analizę turi būti įvertintas milžiniškas gamtos ir techninių išteklių sunaudojimas, palyginti su išgaunamų dujų ar alyvos kiekiu.
• Galimas ir poveikis biologinei įvairovei, nors šiuo metu jis dokumentuose neužfiksuotas.
Tankūs angliavandenilių turintys geologiniai dariniai turi bendrą savybę – mažą laidumą. Todėl skalūnų dujų, uolienų porose susikaupusių dujų ir net anglių klodo metano išgavimo metodai gana panašūs. Nepaisant to, jie skiriasi kiekybiškai. Kadangi skalūnų dujų telkiniai – patys nelaidžiausi dariniai, norint prieiti prie dujų porų reikia daugiausia pastangų. Todėl plėtojant šiuos telkinius kyla didžiausias poveikio aplinkai pavojus. Tačiau nuo laidžių darinių – tradicinių dujų telkinių – nuolat pereinama prie uolienų porose susikaupusių dujų, o tada prie beveik nelaidžių dujų skalūnų. Bendra savybė – gręžinių ir porų kontaktą reikia didinti dirbtinai. Tai atliekama vadinamuoju hidrauliniu ardymu, kuris kartais vadinamas „stimuliacija“ arba trumpai – fracing arba fracking. Galimas ir poveikis biologinei įvairovei, nors šiuo metu jis dokumentuose neužfiksuotas.
Gręžimo bokštas gręžia vertikaliai į dujų sluoksnį. Nelygu, koks to sluoksnio storis, daromi tik vertikalūs gręžiniai arba jie pasukami horizontalia kryptimi, kad kontaktas su dujų sluoksniu būtų kuo mažesnis. Sluoksnyje siekiant prasiskverbti pro apvalkalą išsprogdinami maži įtrūkimai. Šie įtrūkimai dirbtinai išplečiamai pripildant juos spaudimo veikiamu vandeniu. Dirbtinių įtrūkimų skaičius, jų ilgis ir padėtis sluoksnyje (horizontali arba vertikali) priklauso nuo telkinio savybių. Nuo šių savybių priklauso dirbtinių įtrūkimų ilgis, gręžinių išdėstymas (vertikalūs gręžiniai daromi tankiau negu horizontalūs) ir vandens sunaudojimas. Spaudimo veikiamas vanduo atveria įtrūkimus ir leidžia pasiekti kuo daugiau porų. Sumažinus spaudimą, su sunkiaisiais ar radioaktyviaisiais metalais iš uolienos darinio susimaišęs vanduo grįžta į paviršių kartu su dujomis. Į vandenį įmaišomos pagalbinės priemonės, paprastai smėlio granulės. Jos veikia kaip krumpliai, kad įtrūkimai liktų atviri ir būtų galima išgauti dar daugiau dujų. Šis mišinys papildomas cheminėmis medžiagomis, kad pagalbinė medžiaga vienodai pasiskirstytų sudarydama gelį – taip sumažinama trintis, o galiausiai ardymo proceso pabaigoje gelio struktūra suyra, kad skystis galėtų grįžti. Taip iš 1 pav. galima nustatyti galimą poveikį aplinkai. Šis poveikis – tai:
• Užimamas kraštovaizdis, nes gręžimo bokštų aikštelėms reikia erdvės – techninei įrangai, skysčiui laikyti, be to, jų pristatymui reikalingi privažiavimo keliai.
• Oro tarša ir triukšmas, nes įrangą varo vidaus degimo varikliai, su skysčiais (ir nuotekomis) kenksmingos medžiagos gali išgaruoti į orą, o dažnai važinėjantys sunkvežimiai gali išmesti lakiuosius organinius junginius, kitus oro teršalus ir kelti triukšmą.
• Vanduo gali būti užterštas cheminėmis ardymo proceso medžiagomis ir nuotekomis iš telkinio, kuriame yra sunkiųjų metalų (pvz., arseno arba gyvsidabrio) arba radioaktyviųjų dalelių. Tarša į žemę ir paviršinį vandenį gali patekti įvykus sunkvežimių avarijoms, nutekėjus medžiagoms iš surinkimo linijų, nuotekų rezervuarų, kompresorių ir kt., įvykus išsiliejimams po avarijų (pvz., fontanu ištryškus ardymo skysčiui ar nuotekoms), pažeidus sutvirtinimus ir vamzdžius ar tiesiog nekontroliuojamai liejantis požeminiams srautams dėl dirbtinių ar natūralių įtrūkimų telkiniuose.
• Hidraulinio ardymo proceso sukelti žemės drebėjimai arba į žemę patenkančios nuotekos.
• Iš požeminių sluoksnių patekusių radioaktyviųjų dalelių kaupimasis.
• Galiausiai atlikus šių operacijų sąnaudų ir naudos analizę turi būti įvertintas milžiniškas gamtos ir techninių išteklių sunaudojimas, palyginti su išgaunamų dujų ar alyvos kiekiu.
• Galimas ir poveikis biologinei įvairovei, nors šiuo metu jis dokumentuose neužfiksuotas.
Vandens tarša
Vanduo gali būti užterštas:
• iš atliekų ar saugyklų rezervuarų išsiliejus gręžybos šlamui – grįžtamajam skysčiui ir sūriam tirpalui, dėl kurio vanduo užteršiamas ir druskėja;
• įvykus išsiliejimams arba avarijoms vykdant veiklą paviršiuje, t. y. dėl skysčio nuotėkių, išsiliejimų iš nuotekų vamzdžių arba rezervuarų, neprofesionalaus įrangos naudojimo arba senos įrangos;
• skysčiui nutekėjus iš netinkamai sucementuotų gręžinių;
• įvykus išsiliejimams per geologinius darinius – per natūralius arba dirbtinius
įtrūkimus ar kanalus.
Beje, dauguma skundų prieš hidraulinį ardymą susiję su galima požeminio vandens tarša. Iš esmės dėmesys skiriamas ne tik konkretiems išsiliejimo atvejams ir avarijoms, bet ir ardymo skysčių ar metano išsiveržimui iš gilesnių darinių.
Vanduo gali būti užterštas:
• iš atliekų ar saugyklų rezervuarų išsiliejus gręžybos šlamui – grįžtamajam skysčiui ir sūriam tirpalui, dėl kurio vanduo užteršiamas ir druskėja;
• įvykus išsiliejimams arba avarijoms vykdant veiklą paviršiuje, t. y. dėl skysčio nuotėkių, išsiliejimų iš nuotekų vamzdžių arba rezervuarų, neprofesionalaus įrangos naudojimo arba senos įrangos;
• skysčiui nutekėjus iš netinkamai sucementuotų gręžinių;
• įvykus išsiliejimams per geologinius darinius – per natūralius arba dirbtinius
įtrūkimus ar kanalus.
Beje, dauguma skundų prieš hidraulinį ardymą susiję su galima požeminio vandens tarša. Iš esmės dėmesys skiriamas ne tik konkretiems išsiliejimo atvejams ir avarijoms, bet ir ardymo skysčių ar metano išsiveržimui iš gilesnių darinių.
Žemės drebėjimai
Gerai žinoma, kad hidraulinis ardymas gali sukelti mažus žemės drebėjimus – maždaug 1–3 balų pagal Richterio skalę. Pavyzdžiui, Arkanzase, JAV, mažų žemės drebėjimų pastaraisiais metais padaugėjo dešimt kartų Kilo nerimas, kad juos kelia sparčiai plečiama gręžyba Fayetteville skalūnų telkinyje. Be to, Forto Vorto regione nuo 2008 m. įvyko bent 18 mažų žemės drebėjimų. Vien Kleburno mieste 2009 m. birželio ir liepos mėn. įvyko 7 žemės drebėjimai, o tai vietovė, kurioje iki tol žemės drebėjimų nebuvo užregistruota 140 metų.
Gerai žinoma, kad hidraulinis ardymas gali sukelti mažus žemės drebėjimus – maždaug 1–3 balų pagal Richterio skalę. Pavyzdžiui, Arkanzase, JAV, mažų žemės drebėjimų pastaraisiais metais padaugėjo dešimt kartų Kilo nerimas, kad juos kelia sparčiai plečiama gręžyba Fayetteville skalūnų telkinyje. Be to, Forto Vorto regione nuo 2008 m. įvyko bent 18 mažų žemės drebėjimų. Vien Kleburno mieste 2009 m. birželio ir liepos mėn. įvyko 7 žemės drebėjimai, o tai vietovė, kurioje iki tol žemės drebėjimų nebuvo užregistruota 140 metų.
Naudotinos medžiagos
Ardymo skystį sudaro apie 98 proc. vandens bei smėlio ir 2 proc. cheminių priedų. Cheminiai priedai – tai toksiškos, alergeninės, mutageninės ir kancerogeninės medžiagos.
Be to, hidraulinis ardymas gali daryti poveikį žemiau paviršiaus esančių gamtinių toksiškų medžiagų, pvz., gyvsidabrio, švino ir arseno, judėjimui. Šios medžiagos gali tam tikrais kanalais nutekėti į požeminius geriamojo vandens šaltinius, jeigu įtrūkimai išeis už tikslinio darinio ribų arba jeigu veikiant hidraulinio ardymo spaudimui bus pažeistas gavybos vamzdis arba cementas aplink gręžimo kanalą. Kitos toksiškos medžiagos gali susidaryti vykstant sudėtingoms biogeocheminėms reakcijoms su ardymo skysčiui naudojamais cheminiais priedais.
Ardymo skystį sudaro apie 98 proc. vandens bei smėlio ir 2 proc. cheminių priedų. Cheminiai priedai – tai toksiškos, alergeninės, mutageninės ir kancerogeninės medžiagos.
Be to, hidraulinis ardymas gali daryti poveikį žemiau paviršiaus esančių gamtinių toksiškų medžiagų, pvz., gyvsidabrio, švino ir arseno, judėjimui. Šios medžiagos gali tam tikrais kanalais nutekėti į požeminius geriamojo vandens šaltinius, jeigu įtrūkimai išeis už tikslinio darinio ribų arba jeigu veikiant hidraulinio ardymo spaudimui bus pažeistas gavybos vamzdis arba cementas aplink gręžimo kanalą. Kitos toksiškos medžiagos gali susidaryti vykstant sudėtingoms biogeocheminėms reakcijoms su ardymo skysčiui naudojamais cheminiais priedais.
Poveikis žmonių sveikatai
Galimą poveikį sveikatai daugiausia sukelia atitinkami į orą arba vandenį išmetami teršalai. Tai – dažniausiai galvos skausmas ir ilgalaikis lakiųjų organinių junginių poveikis. Požeminio vandens tarša gali būti pavojinga, kai užterštas vanduo pasiekia gyventojus. Pavyzdžiui, kai maži vaikai dažnai prausiami užterštu vandeniu, gali kilti alergijų ir sutrikti sveikata. Be to, rūpestį kelia nuotekų karjerai ir per sprogimus išsilieję skysčiai.
Iš pažiūros, atrodo, kad Lietuvos situacija yra nebloga – turime didelį skalūninių dūjų potencialą, į Lietuvą sparčiai plūsta didžiausių tarptautinių naftos kompanijų kapitalas, jau greitai galima tikėtis pirmųjų apčiuopiamų rezultatų. Jei jie pasirodys esą teigiami – ilgajame laikotarpyje bus smarkiai sumažinta nepriklausomybė nuo Rusiškų dujų (ir ekonominėje, ir politinėje erdvėje), ir pasiektas didelis pelnas, tarnausiantis, tikėkimės, spartesniam mūsų šalies ekonominiam ir visuomeniniam vystymuisi.
Tačiau yra ir kita pusė – gamtosauga. Vienas iš nedaugelio mūsų šalies turtų yra nepaprasto grožio gamta. Tuo tarpu Mažoji Lietuva, kurios gelmėse glūdi skalūnas, yra vienas gražiausiu gamtiniu ir kultūriniu aspektu Lietuvos regionų, priklausančių Nemuno upės baseinui. Verta garsiai pasvarstyti, ar mes norime ir galime sau leisti rizikuoti šimtmečiams užteršti šį gamtos kampelį neaiškiais chemikalais? Jeigu jau nuspręstume rizikuoti, tai norėtųsi, kad šis sprendimas būtų priimtas Lietuvos žmonių, o ne kokių nors interesų grupių (kad ir tarptautinių), ar pavienių politikų.
Skalūninių dujų gavybos klausimas turėtų būti viena didžiausių dilemų nepriklausomos Lietuvos istorijoje, tačiau kol kas tik nedaugelis žino, kad Mažojoje Lietuvoje jau išgręžti pirmieji gręžiniai už kelių mėnesių duos preliminarius rezultatus, nulemsiančius tolimesnę gręžinių eksploataciją. Daugelis nenutuokia, kaip bus apmokestintas bendrovių pelnas, kokia bus ekologinių katastrofų prevencija ar kokį vaidmenį galės vaidinti ir kokias teises turės bendruomenės, gyvensiančios šalia numatomų skalūninių dujų gavybos gręžinių.
Visi, kurie net ir besiremdami logika ir mokslu pagrįstais ir prieš skalūninių dujų gavybą nukreiptais argumentais, bus apšaukti atstovaujantys Rusijos interesams. Tuo tarpu “Gazprom” visokiais būdais tikrai nepagailės pinigų įvairiems, kad ir fiktyviems, žaliųjų judėjimams finansuoti. Taigi vėl susiduriame su dilema – didesnė nepriklausomybė ar ne tokia jau menka tikimybė šimtmečiams užteršti Lietuvos gamtą.
Taigi kol ne per vėlu, siūlom visiems plačiau pasidomėti šia svarbia tema – skalūno klodai per amžius niekur nedings iš Lietuvos gelmių, o tarptautinės dujų kainos ilgojoje perspektyvoje tikrai apčiuopiamai nedidės. Gal visgi nevertėtų verstis per galvą gręžiant Mažosios Lietuvos gelmes ir visų pirma geriau pažiūrėti, kokį efektą hidraulinis skaldymas turės aplinkinėse šalyse. Gal vis tik už dujas svarbiau žmogus, vanduo, gamta. Mokslininkai pranašauja, kad apie 2050 metus geriamo vandens kaina bus brangesnė už naftą. Ko gero jie bus teisūs jeigu mus valdys kapitalas, o ne sveikas protas, atsakomybė prieš ateinančias kartas.
Skalūninių dujų žvalgytuvės hidraulinio skaldymo būdu Lietuvoje jau pradėtos: Žygaičių seniūnijoje (“LL inviesticijos” a. k. a. “Chevron”) ir Kalnalių kaime (“Minijos nafta” a. k. a. “Lotos”). Pavasarį paaiškės, kas gaus leidimą skalūnines dujas išgauti dviejose Lietuvos teritorijose: Šilutės - Tauragės plote ir Kudirkos - Kybartų plote.
Dėl galimų ekologinių pasekmių skalūninių dujų žvalgyba uždrausta Prancūzijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje.
Klausimas: ar tikrai tie pinigai kuriuos atneš amerikiečiai į Lietuvą yra verti, kad unikalus kraštas pavirstų dykyne? Žygaitiškiai sako: „Ne“ ir kviečia visus būti neabejingiems savo krašto likimui.
Galimą poveikį sveikatai daugiausia sukelia atitinkami į orą arba vandenį išmetami teršalai. Tai – dažniausiai galvos skausmas ir ilgalaikis lakiųjų organinių junginių poveikis. Požeminio vandens tarša gali būti pavojinga, kai užterštas vanduo pasiekia gyventojus. Pavyzdžiui, kai maži vaikai dažnai prausiami užterštu vandeniu, gali kilti alergijų ir sutrikti sveikata. Be to, rūpestį kelia nuotekų karjerai ir per sprogimus išsilieję skysčiai.
Iš pažiūros, atrodo, kad Lietuvos situacija yra nebloga – turime didelį skalūninių dūjų potencialą, į Lietuvą sparčiai plūsta didžiausių tarptautinių naftos kompanijų kapitalas, jau greitai galima tikėtis pirmųjų apčiuopiamų rezultatų. Jei jie pasirodys esą teigiami – ilgajame laikotarpyje bus smarkiai sumažinta nepriklausomybė nuo Rusiškų dujų (ir ekonominėje, ir politinėje erdvėje), ir pasiektas didelis pelnas, tarnausiantis, tikėkimės, spartesniam mūsų šalies ekonominiam ir visuomeniniam vystymuisi.
Tačiau yra ir kita pusė – gamtosauga. Vienas iš nedaugelio mūsų šalies turtų yra nepaprasto grožio gamta. Tuo tarpu Mažoji Lietuva, kurios gelmėse glūdi skalūnas, yra vienas gražiausiu gamtiniu ir kultūriniu aspektu Lietuvos regionų, priklausančių Nemuno upės baseinui. Verta garsiai pasvarstyti, ar mes norime ir galime sau leisti rizikuoti šimtmečiams užteršti šį gamtos kampelį neaiškiais chemikalais? Jeigu jau nuspręstume rizikuoti, tai norėtųsi, kad šis sprendimas būtų priimtas Lietuvos žmonių, o ne kokių nors interesų grupių (kad ir tarptautinių), ar pavienių politikų.
Skalūninių dujų gavybos klausimas turėtų būti viena didžiausių dilemų nepriklausomos Lietuvos istorijoje, tačiau kol kas tik nedaugelis žino, kad Mažojoje Lietuvoje jau išgręžti pirmieji gręžiniai už kelių mėnesių duos preliminarius rezultatus, nulemsiančius tolimesnę gręžinių eksploataciją. Daugelis nenutuokia, kaip bus apmokestintas bendrovių pelnas, kokia bus ekologinių katastrofų prevencija ar kokį vaidmenį galės vaidinti ir kokias teises turės bendruomenės, gyvensiančios šalia numatomų skalūninių dujų gavybos gręžinių.
Visi, kurie net ir besiremdami logika ir mokslu pagrįstais ir prieš skalūninių dujų gavybą nukreiptais argumentais, bus apšaukti atstovaujantys Rusijos interesams. Tuo tarpu “Gazprom” visokiais būdais tikrai nepagailės pinigų įvairiems, kad ir fiktyviems, žaliųjų judėjimams finansuoti. Taigi vėl susiduriame su dilema – didesnė nepriklausomybė ar ne tokia jau menka tikimybė šimtmečiams užteršti Lietuvos gamtą.
Taigi kol ne per vėlu, siūlom visiems plačiau pasidomėti šia svarbia tema – skalūno klodai per amžius niekur nedings iš Lietuvos gelmių, o tarptautinės dujų kainos ilgojoje perspektyvoje tikrai apčiuopiamai nedidės. Gal visgi nevertėtų verstis per galvą gręžiant Mažosios Lietuvos gelmes ir visų pirma geriau pažiūrėti, kokį efektą hidraulinis skaldymas turės aplinkinėse šalyse. Gal vis tik už dujas svarbiau žmogus, vanduo, gamta. Mokslininkai pranašauja, kad apie 2050 metus geriamo vandens kaina bus brangesnė už naftą. Ko gero jie bus teisūs jeigu mus valdys kapitalas, o ne sveikas protas, atsakomybė prieš ateinančias kartas.
Skalūninių dujų žvalgytuvės hidraulinio skaldymo būdu Lietuvoje jau pradėtos: Žygaičių seniūnijoje (“LL inviesticijos” a. k. a. “Chevron”) ir Kalnalių kaime (“Minijos nafta” a. k. a. “Lotos”). Pavasarį paaiškės, kas gaus leidimą skalūnines dujas išgauti dviejose Lietuvos teritorijose: Šilutės - Tauragės plote ir Kudirkos - Kybartų plote.
Dėl galimų ekologinių pasekmių skalūninių dujų žvalgyba uždrausta Prancūzijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje.
Klausimas: ar tikrai tie pinigai kuriuos atneš amerikiečiai į Lietuvą yra verti, kad unikalus kraštas pavirstų dykyne? Žygaitiškiai sako: „Ne“ ir kviečia visus būti neabejingiems savo krašto likimui.
Apie hidraulinį skaldymą – “Chevron” filmukas.
Filmas „Gas land“ anglų kalba, apie gavybos metu daromą poveikį žmonių sveikatai, bei žalą gamtai - http://videosift.com/video/Gasland-full-film-1
Informaija paimta iš: technologijos.lt; europarl.europa.eu; lms.lt; rytis.org;