Žiema, žiema, bėk iš kiemo“, – taip varėme žiemą Pagramantyje. Užgavėnių šventės tikslas prisišaukti ilgai lauktą pavasarį, ši šventė švenčiama likus 46 dienoms iki Velykų, po to prasideda gavėnia - septynių savaičių pasninkas ir atgailos laikas. Užgavėnės neįsivaizduojamos be kaukių ir žaidimų, tai savotiškas karnavalas, kurio metu siautėja žydai, čigonai, daktarai, raganos, velniai, giltinės...
Jau tampo tradicija kasmet prie Pagramančio kultūros namų sudeginti Morę ir išvaryti žiemą. Taip ir šiemet kas su kaukėmis, kas be jų, batuoti ir ratuoti rinkosi švęsti Užgavėnių, kurių laukė gražuolė Morė, it kviesdama nepraeiti pro šalį. Šventės dvasią stiprino ir susirinkusiųjų akis džiugino gausybė persirengėlių: žydai, elgetos, čigonai, raganos, velniai, daktarai, Lašininis, Kanapinis ir kiti. Užgavėnių kaukės, kokios baisios jos bebūtų, visos šypsojosi. Daugiausiai linksmybės į šventės sūkurį įvežė važnyčiotojas su pilna brika. Muzikantas, daktarė, velnias ir Užgavėnių boba važinėjo po kaimą gydė, linksmino gyventojus ir kvietė į šventę. Sklido linksmos dainos ir kepamų blynų kvapas, kur du velniai kepė, čirškino blynus. Mūsų protėviai tikėję, jog blynai reiškia šilumą, sotumą, saulę. Visi susirinkusieji sočiai prisivalgė blynų, Užgavėnių košės. Vyko persirengėlių varžybos, čiuožimas lentomis, bato metimas ir kitokios gudrybės. O kaip šventė be Kanapinio ir Lašininio kovos? Jos buvo stiprios ir emocingos, po ilgos kovos nugalėjo Kanapinis. Daugelis dar mėgino pasitikrintas jėga po žiemos, tad virė kovas tarp vaikų, suaugusių, persirengėlių.
Pagal senovines tradicijas Morę sudeginome ant laužo kartu su visomis žiemos negandomis, sunaikindami visą blogį ir tikėdamiesi gražaus pavasario, gerų metų. Užgavėnių siautulys aprimo tik gerokai vakarop, kai pelenais virto Morė. Sako, kad su ja nusibaigė ir žiema. Žiauriai nugalabiję Morę, pasilinksminę, prisivalgę ir išviję žiemą pagramantiškiai laimingi grižo namo, kupini šviesaus, šilto pavasario laukimo.
