„Paėmusi aštrias likimo žirkles,
Gyvenimą sukarpiau į atkarpas –
Vieną nusviedžiau praeičiai, kitą – ateičiai.
Pačią ilgiausią atidaviau darbui.
Pačią trumpiausią – poilsiui.
Kas liko man?
O liko tai, kas širdyje...“
Taip rašė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, aktyvi Lomių kaimo bendruomenės gyvenimo dalyvė Irena Mikalauskaitė-Tamošaitienė, kuri šių metų balandžio 22 dieną iškeliavo į Amžinybę.
Autobiografijoje Irena rašė: „Gimiau 1938 metų sausio 23 dieną Simėnų kaime netoli Bijotų. Kai man sukako dešimt metų, mama parsisamdė į Vėžalaukio dvarą už tarnaitę“. Vėžalaukyje prabėgo jos vaikystė. Iš čia ji ėjo mokytis į Lomių septynmetę mokyklą, čia sukūrė šeimą ir augino vaikus, iš čia ardant kaimus persikėlė gyventi į Treinosios gyvenvietę.
Nuo vaikystės Irena mėgo kurti, tik šitam pomėgiui vis trūko laiko. Nes nuo pat mažų dienų sunkiai dirbo – Lomių tarybinio ūkio pieninėje, fermose, lauko darbų brigadose, pieno supirkimo punkte. Viena augino savo vaikus, viena tvarkė ir puošė savo namus.
Mėgo skaityti knygas, tačiau daugiau laiko joms galėjo skirti tik paaugus vaikams ir tada, kai dėl neįgalumo nebegalėjo dirbti. Nuo 1980 metų pradėjo užrašinėti savo kūrybą, aktyviai dalyvauti periodikoje skelbiamuose literatūriniuose konkursuose. Ne viename jų tapo laureate.
1996 metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Talismanas“. 1997 metais buvo priimta į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Savo lėšomis leido knygas, jos kūrinių spausdinta ne viename respublikiniame poezijos ir prozos rinkinyje.
Irena buvo Lomių kaimo metraštininkė, įamžinusi kaimo gyvenimo vaizdus ir įvykius. Jos knygose užfiksuotos pokario metų negandos, žmonių likimai, Vėžalaukio dvaro istorijos, Atgimimo žingsniai, Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo dabartis. Ji rašė: „Kuriu grėbdama šieną, skusdama bulves, melždama karvę, sustojusi prie naujai supilto kapo ar prabudusi vidury nakties“.
Ji buvo aktyvi ir nuoširdi ne tik kaimo, bet ir rajono renginių dalyvė, domėjosi kultūriniu gyvenimu, priklausė rajono poezijos mėgėjų klubui „Žingsniai“. Kol tik leido sveikata, aktyviai dalyvavo kaimo bendruomenės veikloje, be jos neapsiėjo nei viena šventė.
Tokia mūsų Irena Tamošaitienė ir išliks lomiškių ir visų ją pažinojusiųjų atmintyje – aktyvi ir bendraujanti, viskuo besidominti, mylinti, skaitanti bičiulė, kaimynė.
Trečiadienį Irenos Tamošaitienės palaikai atgulė Lomių kaimo kapinaitėse.
Tegul būna lengva jai tėviškės žemė, kurią mylėjo ir įamžino savo kūryboje. Ji liks gyva mūsų atmintyje, pavasario vėjuose, sprogstančiuose lapuose, gimtinėn sugrįžtančių gandrų žvilgsniuose ir kalenimuose...
