Tarmė – gyva kalba, gimusi tam tikroje vietoje, susijusi su vietiniu peizažu, žmonių temperamentu. Tarmė yra aukščiausios kultūros forma, nes ji buvo gludinama ilgai ir formavosi šimtmečius. Tarmė išliks gyva, jeigu mes ją populiarinsim, palaikysim jos gyvybingumą ir vartojimo tradicijas.
Siekiant parodyti, kad tarmės gyvena mūsų kaimuose, Norkaičių bendruomenės namuose, rugsėjo 28-osios popietę vyko renginys „Kalba mūsu gimtuoji skani kap kunkuola babuneles putruo‘‘, į kurį kvietė Galmenos arbatinės šeiminikė Elzbieta, tikra žemaitė.
Kaip ir tais prieškario metais, žmonės mėgo pasisėdėti ir pabendrauti, taip ir į šias dienas perkeltas vaizdelis kvietė visus pasijausti tų dienų dalyviais.
Mažam žemaitijos miestely, arbatinės šeiminikė Elzbieta labai svetinga ponia. Pas ją mėgsta ateiti miesto damos, kurios vaišinamos pačios šeiminikės keptais skanėstais ir kava. Čia ateina moterytės, norinčios padainuoti ir vyriokai, mėgstantys ne tik daunuoti, bet ir kokį fokstrotą sušokti. Gal ir panelė mokytoja čia sau kokį vyrioką nusižiūrės, o kai ji ištraukia gitarą tai niekas negali atsilaikyti ir visa arbatinė paskęsta žemaitiškoj dainoj. Elzbieta turi jauną pagalbinikę Barborą, ji jau tikra pana, būtų laikas jai vyro kokio dairytis. O piernikų skanumui negali atsilaikyti nei vienas vaikas. Jie tiek išmokę gražių posmų ir žaidimų, kad tik davatkėlė jiems nupirktų tų skanėstų. Čia kiekvienas svečias vaišinamas arbata, gira ir pyragu. Čia smagiai leidžia laiką vakarodami ir jauni ir vyresni.
Tokioje popietėje – kur mokinukas sako žemaitišką eilėrštį, kur paauglės pasakoja tarmiškai įvairias istorijas, šių dienų žmogus pasijunti kaip savitas močiūtės darželio augalėlis, turintis savo žiedelius kuriuos tu išauginai, maitindamasis motule žeme. Kad išsaugoti tuos žiedelius tokius pat savitus, mes turim skatinti jaunimą kalbėti savo gimtąja tarme, tik taip galime tikėtis, kad ji neišnyks.
Šventės svečias žemaitis Antanas Kontrimas, ragino žemaičius mylėti savo kalbą ir būtinai ja kalbėti. Kad nepamirštum, jog esi žemaitis, per šventes kelti ne tik Lietuvos, bet ir žemaičių vėliavą.
Kalba yra tautos sielos veidrodis, todėl tautinės savimonės gaivinimas bei ugdymas yra svarbiausia - norint išsaugoti tarmes.
Kalba mūsu gimtuoji skani
kap kunkuola babuneles putruo,
da ana dide atgajinga, kap vandū diedas šulinie
par kelis šimtus metu atmenanti anzūla.
Ne grubi mūsu tarmie, tikta rupi-
Kap rugini dūna-i šviezi kap kan tik išarta zemi,
pagatava auginti nauji derliu pat,
kap mūsu pruotieviu išmylieta, išpucavuota i iškeravuota
skani, gaivi, rupi šviezi zemaičiu kalba,
ateinanti ligi mūsu par ilgiausius amzius i
pagatava girdietis i skambieti naujuos kartuos....
