Ruduo – tinkamiausias metas suskaičiuoti viščiukus, įvertinti metų derlių. Tauragės rajono klubas „Vakarutė“ taip ir padarė, tik skaičiavo ne viščiukus, o meno mūzų lesintus metus. Spalio 11-ą dieną jų suskaičiuota jau dvidešimt ir artimų klubo bičiulių rate atšvęstas šis jubiliejus.
Dvidešimt metų... Tokio amžiaus žmonės keliauja po Europą, po pasaulį. „Vakarutės“ kūrybinis desantas su kultūrine programa iki šiol keliaudavo po rajoną, po Lietuvą. Kaip patys juokauja, 20-ojo gimtadienio belaukdami sugalvojo taip pat kelti sparnus į Europą.

Išskristi neišskrido, bet pateikė paraišką „Vietos plėtros strategijos „Tauragės rajono vietos plėtros 2007-2013 m. strategija“ I prioriteto „Palankios verslo plėtrai aplinkos formavimas“ 1.1 priemonę „Patrauklaus krašto įvaizdžio formavimas turizmo plėtrai“, kurios veiklos sritis vadinasi „Teigiamo krašto įvaizdžio formavimas“ ir gavo paramą. Už geranoriškumą ir pagalbą rašant ir vykdant šį projektą padėkota Vietos veiklos grupės vadovei Nijolei Tirevičienei bei Projektų rengimo grupės vadovei Laurai Švickienei.
Projekto paramos dėka klubas pagaliau nusipirko gitarą (senąją jau seniai laikas „išleisti į pensiją“), fotoaparatą – susitikimų akimirkoms išsaugoti, filmavimo kamerą – įrašyti skambantiems koncertams, išleido Vakarutės almanachą „Uždek eilėraštį...“, kurį pristatė leidyklos „Homo liber“ vadovas Vilius Gužauskis. - Užuodžiate, jis dar kvepia spaustuvės dažais? – šypsodamasi vakaro svečių klausė jo sudarytoja Ramunė Vakarė.
„Vaikštai“ po knygos skyrius tarsi po paprastų ir jaukių, su didele meile išpuoselėtų namų kambarius. Juose sutinki nuoširdžius namiškių ir „Vakarutės“ svečių veidus, apkabinęs pakšteli jiems į skruostą, kartu pavakaroji, besidalindamas įspūdžiais ir prisiminimais išgeri kvapnios žolelių arbatos, leidiesi skraidinamas skambančios muzikos ar poezijos. Suspėji su „Vakarutės“ kūrybine grupe pakeliauti po Lietuvą, laiko mašina dešimt kartų aplankai visus metų laikus: eilėmis pražydini pavasarį, pauostai, regis, dar visai neseniai pasodintos magnolijos žiedą, iš stebuklingo fėjų maišelio ištrauki kalėdinę dovaną, uždegi eilėraštį...
Marijonas Mikutavičius dainuoja „Pasveikinkim vieni kitus, - juk taip gyventi šitaip lengva“. Sveikinimai ir linkėjimai tą jubiliejinį vakarą efemeriškai pleveno ore - tarsi saulėta rudens branda kvepiantys lapai. Vieni svečiai dalinosi prisiminimais, kiti – įžvalgomis. Tauragiškė Jolanta Butkienė, atvykusi kartu su vyru – fotografu Vytautu Butkumi – apie „Vakarutę“ atsiliepė kaip apie pastovumo fenomeną:
- Tai griauna visas laiko sampratos taisykles. „Vakarutė“ yra tarsi paralelinis pasaulis, kuriame nėra laiko, - gerąja prasme. Ne, jis nesustojęs, - jo tiesiog nėra kaip sąvokos. Ramunė, deganti žvakes, besišypsantys veidai, garuojanti arbata – viskas kaip ir prieš dešimt metų, tarsi visi čia sėdėjo iki šiol, tik mes kažkur trumpam buvome išvykę. Čia gali rasti tą pačią šilumą, - nuoširdžiai kalbėjo J. Butkienė.   
Tuo pačiu kiekvienas susitikimas „Vakarutėje“ būna vis kitoks, nes kiekvienas svečias, kiekvienas žiūrovas jį keičia savastimi, netikėta refleksija. Štai jubiliejiniame renginyje skambėjo Daivos Šeškauskaitės (humanitarinių mokslų daktarės, dėstančios baltų mitologiją bei etnobotaniką) muzikavimai. Viešnia atliko vienas iš seniausių žinomų lietuviškų dainų, apeiginių giesmių, papasakojo apie to laikmečio muzikos instrumentus, žmonių santykius, kartu dainuotos sutartinės.
Kiekvieno renginio metu čia būna peno sielai (bendrystė per poeziją ar prozą), ausims (bendrystė per muziką) ir akims, nes sienas puošia vis nauja paroda. Šįkart eksponuoti tauragiškės Jūratės Bytautės tapybos darbai. Autorę ir jos kūrybą pristatė Jūratės kolegė, taip pat dailininkė, Areta Didžionienė. „Vakarutės“ pirmininkė Virginija Norkevičiūtė juokauja, kad klubas traukia „vienarūšes sakinio dalis“, todėl kelias į Eičius (na ir kas, kad duobėtas) tarsi stebuklingas Ariadnės siūlas prieš porą metų čia atvedė Aretą. Fenomenalu, bet kiekvienas, čia pabuvojęs, pasikviečia dar bent vieną, - taip į Eičius atvyko ir Jūratė Bytautė.
Leidėjas V. Gužauskis „Vakarutės" svečių knygoje parašė: „Vakarutė" - didžiausias pastarųjų metų atradimas. Šiais poezijos traukimosi į gyvenimo pakraščius laikais net sunku patikėti, kad yra tokia dvasingumo žemė, poezijos sala. Gyvuokit per amžius."
Bevakarojant tirpo žvakės, tirpo ir laikas, - vėl metas išsiskirti. Atsisveikinant Ramunė kiekvienam padovanojo po juvelyriškai kruopščiai išlankstytą vandens leliją, tardama žodžius:
- Ar prisimenate, kaip vaikystėje besimaudydami ežere skindavote vandens lelijas? Ištrauktos iš vandens jos labai greitai nuvysdavo. Jūs esate tas vanduo, kuriame „Vakarutė“ auga ir žydi. Nebūtų jūsų, - nebūtų ir „Vakarutės“.

grįžti