Gandralizdis ir jame perintys gandrai su savo kalenimu ir gyvenimo tradicijomis dažnai atsiduria sodybos dėmesio centre. Ypač diskusijų kelia gandrų elgesys nederlingais metais kai, matyt, nepajėgdami išmaitinti, išmeta iš lizdo vieną savo vaikų. Paaukoja vieną, kad išgyventų kiti... Jucaičiuose, nuošalioje sodyboje, seno klevo drevėje po gandralizdžiu jau daug metų vis įsikuria egzotiškų gražuolių dančiasnapių šeimynėlė, užaugindama būrelį vaikų dančiasnapiukų. Įdomu, kad mažyliams paaugus, kurių būna daugiau nei penki, tėvai išmeta iš lizdo visus savo vaikus ir išmoko patiems susirasti maisto.
Paskutiniaisiais sovietų valdymo metais Danguolės ir Prano Pielikių vienkiemis ant bevardžio Agluonos intako tapo nepatogus gausiai šeimynai prie nuolat ariamų laukų. Šeima nutarė keltis į centrinę kolūkio gyvenvietę Kunigiškiuose, nes čia gyventi bus patogiau ir erdviau augančiam jaunimui dviem sūnums ir trims dukroms. Gražioje vietoje, ant Šešuvies upės kranto jau buvo baigiami statybos darbai, kai Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę, kėlėsi naujam gyvenimui. Griuvo kolūkis. Pielikiai, tiksliau Danguolė, atgavo savo tėviškės, tėvų Greičių žemes Jucaičių kaime prie Agluonos krantų. Įkurtuvės Kunigiškiuose neįvyko, nes šeimos „taryba“ nusprendė ūkininkauti, negriauti senojo namelio, neišdraskyti tėviškės sodybos su senuoju klevu sodelyje ir, kiek tik siekia Danguolės atmintis, jame kasmet perinčiais gandrais. Todėl naujuosius namus gyvenvietėje nuspręsta parduoti. Tačiau po keleto metų namų šeimininką pakirto klastinga liga...
Mano tėviškės laukai taip pat netoliese. Važiuodamas kartą pro šalį užtikau prie galvijų būrio besidarbuojančią Danguolę. Nustebino tai, kad ji darbavosi viena. Arkliukas buvo didžiausias jos pagalbininkas. Su tokiu krūviu gležnai moteriškei susitvarkyti turėjo būti labai sunku. Be technikos ir vyriškų rankų tiesiog neįmanoma. Į mano nustebimą Danguolė atsakė: „Privalau - visi mano vaikai studentai įpusėję mokslus, nori baigti, kimbasi į gyvenimą. Esant mažiausiai galimybei grįžta, padeda. Vasaromis vaikų „kurortai“ čia - pas mamą.“ Man vėl kilo klausimas kaip reikia auklėti, norint išauginti tokio mąstymo vaikus? Čia prisiminiau savo tėvo pasakojimą, kai jam kartą važiuojant mūsų vadinamu Kušlaškeliu, pasibaidęs arklys iš vežimo išbarstęs ne tik vežamus daiktus bet ir jį patį, garsiai pyškėdamas nudundėjo... Tačiau toliau pamiškėje grybavę trys mažamečiai Pielikių vaikai, išgirdę neįprastą bildesį, išbėgę į kelią sustabdė zuikio išsigandusį arklį. „Vyriausiam Vaidui buvo gal 12,- prisimena sesuo Rita,- bet jis išdrįso pastoti arkliui kelią“. Liko sveikas arklys ir vežimas. Kitą dieną tėvas užsuko į Pielikių sodybą padėkoti tėvams ir vaikams. „Tiek saldainių nebuvome matę“,- savo pačios šešiametės ryškia atmintimi stebisi Rita. Ir dar... Prieš keletą metų aš dviračiu atvažiavau į tėviškės miškelį pagrybauti. Dviratį pasistačiau ne prie kelio, o tolėliau už miškelio kampo. Bet grįžęs jo neberadau. Sustabdžiau Kušlaškeliu nuo geležinkelio pusės motoriniu važiuojantį vaikiną. Jis pasirodo matė dviratininką jau pasukusį iš kelio ir nuvažiuojantį takeliu pagal geležinkelį. Man net neprašius, jaunuolis, paklausęs, kokios spalvos dviratis, apsisuko ir nuburzgė geležinkelio link. Po poros valandų man jau kaimelyje davė žinią: „Pavijau prie Tauragės, teko susiimti nusodinant... Dviratį palikau pakalnėj prie Skardupio, pasiimk. Į kalną nesiryžau tempti“. Neaišku, kaip jis jį partempė siauru takeliu palei geležinkelį? Tai buvo tas pats Pielikių Vaidas. Taip ir likau neatsidėkojęs... „Buvome auklėjami taip, kad visur reikia elgtis sąžiningai“,- sako dabar mamai padedanti ūkininkauti į tėviškę grįžusi duktė Rita. Danguolės ūkis plėtėsi, prie senojo namelio, išaugo nemaža galvijų ferma, nuotekų šalinimo įrenginiai, kurių statybai buvo gauta ES parama. Dar lieka įsipareigojimai bankui, rūpesčių ir darbo per akis. Nenuostabu, kad buvo sušlubavus Danguolės sveikata. Būtų reikalingos atostogos, sanatorinis gydymas... Deja, tokios galimybės dar nėra. Tačiau, kai Kunigiškių bendruomenės pirmininkė sveikino su gražiu 65 metų jubiliejumi, Danguolė gyrėsi pagerėjusia sveikata pasinaudojus netradiciniais gydymo metodais. Džiaugėsi nenuilstančia pagalbininke viduriniąja dukra Rita, kuri atsiliepė į jau sergančio tėčio prašymą nepalikti mamos vienos, atsisakė intelektualaus, fiziškai lengvesnio pedagoginio darbo ir karjeros. Mama didžiuojasi vyresniąja dukra Vida ir jaunėliais vaikais Jurgita ir Remigijum, baigusiais mokslus, įsikūrusiais sostinėje, dirbančiais atsakingus darbus. Malonu, kad ir vyriausias Vaidas, pirmasis mamos pagalbininkas, nors ir nebaigė aukštųjų mokslų, nuo vaikystės nestokoja aukštos moralės ir intelekto. Prasminga ir gražu, kad Austėja - viena iš trijų anūkių, bėgioja močiutės vaikystės takais ir net nenorint auklėjama darbu. Šiek tiek jos gaila, kaip ir tų gražuolės dančiasnapės, apsigyvenusios senojo klevo drevėje po gandralizdžiu, paaugusių vaikų, kai tėvai nebepajėgia jų primaitinti, rizikuoja išmesdami iš aukštos drevės dar neišmokusius skraidyti. Laimingai iškritusius, mama, surikiavusi vorele, nuveda į Agluonos upelį, kur jie išmoksta plaukti ir susirasti maisto. Pati Gamta moko, kaip užsigrūdinti, kad įveiktume gyvenimo sunkumus. Vyro netektis ir Danguolę privertė pasielgti panašiai kaip dančiasnapei - rizikuoti, sutelkti visas savo ir vaikų jėgas, kad išgyventi. Galiausiai, nors ir neieškant lengvesnio pragyvenimo, išaugus vaikams ateina laimės ir džiaugsmo valandėlės.
Norėjau papasakoti apie garbingo amžiaus realiai ūkininkaujančią Danguolę Pielikienę, o parašiau apie dorai, darbu išauklėtus vaikus. Bet tai turbūt ir yra svarbiausia, nes šiuolaikiniais metodais mokant ir auklėjant jaunimą, ne viena šeima su vaikais turi rimtų problemų. Auklėjimas darbu dabar jau būtų vaikų teisių pažeidimas. Pagal europinį vaikų teisių ir laisvių modelį vaikus iš tokios šeimos turbūt paimtų auklėti valstybė.
Jonas Dikšaitis
