Daug vaikučių rinkosi į Kunigiškių kultūros namus kur, kaip buvo skalbimuose parašyta, kad sekmadienį po piet prie kalėdinės eglutės dalyvaus Kalėdų Senelis su dovanų maišu. Tačiau koridoriuje juos pasitiko pasislėpę nykštukai, vien kepurės kyšojo, o vestibiulyje jų laukė didelis juodas katinas, pasisveikindamas su savo „Miau“ tik gąsdino mažuosius. Salėje visus kalbino gražuolė fėja, bet irgi gąsdino su savo juoduoju skėčiu jei kas neklausys. Tarp vaikų dar vaikščiojo mažutė laputaitė. Kažkodėl jos niekas nebijojo.
Senelio salėje nebuvo. Jis atvažiavo ne su rogėmis, kaip visi Kalėdų Seneliai, bet su didžiuliu traktoriumi, atsisėdęs ant didelio didelio, balto dovanų maišo. Nusileidęs žemyn, jis ant pečių užsidėjo tik mažą raudoną maišelį. Visi džiaugėsi sulaukę Senelio, bet vis vien mažiesiems be mamos nejauku, kai jis kviečiasi ateiti, kitus sodinasi ant kelių, prašo pašokti ar padainuoti, net išmokto eilėraštuko žodžiai pasimiršta. Vis tik geras tas Senelis - visiems užteko dovanų.
„Tyliai sniegą berdama, seka pasaką Žiema“. Taigi pavedė Žiema, to sniego ir nepabarstė, todėl ir Senelis su rogėmis negalėjo atvažiuoti. Būtų miško pelkėse užklimpęs. Gerai, kad Senelis gudrus, matyt miške surado skrybeliuotą dėdę - ūkininką, kuris ir išgelbėjo Senelį. O kas paseks tą pasaką, jei Žiemos nėra? Didiesiems vaikams tos pasakos lyg ir nereikia, bet jie šaunuoliai; Giedrė, Jonas ir Lukas jau iš anksto buvo užsidėję Lapės, Gaidžio ir Katino kaukes ir pasekė vaikučiams pasaką. Ne pasekė, o parodė tikrą pasaką apie Katinėlį rainakėlį, kuris nuo Lapės išgelbėjo Gaidį giedorėlį. Pasakos klausėsi ir žiūrėjo visi, kas susispietė apie Senelį, kas ant mamytės kelių, ar glaudėsi prie tėčio ir niekas nebijojo Lapės.
Nelaukite Žiemos, kvieskite mūsų jaunuosius artistus - paseks pasaką ir Jums.
Fotografavo ir įvykius aprašė dėdė Jonas
