Lomiai turi savo rašytoją Birutę Baltrušaitytę - Masionienę. Ja didžiuojasi ne tik  Lomių krašto žmonės. Daug ką pasako tai, kad Tauragės biblioteka pavadinta jos vardu. Kad panašią gerbtiną asmenybę turi ir Batakiai, žino ne visi. Jos darbų reikšmė gal ir nėra tokia pastebima, bet žvangant rusų armijos ginklams Kaliningrado srityje, atidžiau pamąsčius pamatysime, kad tai taikos, kultūros ambasadorė šiame krašte.

Mūsų politikai, išgirdę melą skleidžiamą per Rusijos TV kanalus, svarsto kaip juos uždrausti. Tuo tarpu ambasadorė sako, kad daugiau pasiektume, bendraudami su rusakalbiais ir nemeluojant išsakydami savo tiesą jiems suprantama kalba. Dauguma lietuvių supranta akivaizdų agresyvios propagandos melą. Rusakalbiams girdint tik vienašališką poziciją sunku ja nepatikėti.
Mokytoja, poetė, rašytoja ir vertėja Rūta Daujotaitė - Leonova yra daug nuveikusi ne tik Kaliningrado srityje, kad rusakalbiai išgirstų tiesą. Ji tiesia tvirtą draugystės tiltą tarp lietuvių ir rusų tautų. Daugelį metų ji moko Karaliaučiaus vaikus tautų draugystės, moko juos jų Tėvynės ypatingos istorijos, o šeimų turinčių lietuviškas šaknis vaikus - lietuvių kalbos.
Kovo 28 dieną Tauragės Birutės Baltrušaitytės bibliotekoje skambėjo Kristijono Donelaičio eilės skaitomos lietuvių ir rusų kalbomis. Čia svečiavosi Rūta Leonova su savo bendraminčiais iš Karaliaučiaus krašto, rašytoju Borisu Bartfeldu ir Kristijono Donelaičio kraštiečių klubo prezidente Olga Dubovaja. Jau vien tai, kad šitoks klubas veikia tame militarizuotame krašte, daug ką pasako. Teko nustebti, kai Olga su užsidegimu pasakojo kaip ji, su būriu savo tautiečių ir būriu vaikų, sutiko šiuos Naujus metus Tolminkiemyje, kaip tą naktį liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio muziejuje-bažnyčioje skambėjo poeto eilės net 16 tautų kalbomis, kaip vaikai uždegė 300 žvakelių Tolminkiemio bažnyčios kriptoje, kaip sausio 1-mą dieną, primindami vietiniams rusakalbiams gyventojams jų garsaus kraštiečio 300-ajį gimtadienį, vaikai paleido 300 įvairiaspalvių balionų. Rašytoja Rūta Daujotaitė pasakoja, kad Donelaičio „Metai“ jau buvę poeto D. Brodskio išversti į rusų kalbą, bet jai skaitant Donelaitį rusų vaikams, nepatiko, kad rusiškas vertimas nesiderino su originalu. Poetė ryžosi išversti tiksliau. Ne kartą ėmėsi šio darbo, kol pagaliau pavyko atrasti atitinkamus rusiškus žodžius Donelaičio išsireiškimams ir įsprausti juos į donelaitišką hegzametrą. Tolminkiemyje rusų vaikai skaitė Rūtos vertimą. Donelaičio eilės rusiškai skambėjo ir Tauragės bibliotekoje. „Metų“ išleidimu rusų kalba rūpinasi Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis. Knyga iliustruota dailininkės Martos Stirbytės - Valaikienės kilusios iš Lomių. Susitikime su Tauragės skaitytojais architektas - restauratorius dr. Napaleonas Kitkauskas pristatė savo knygą „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“, o Rūta galėjo didžiuotis knygos vertimu į rusų kalbą. Knyga lietuviškai Kaliningrade, net tolerantiškajam rašytojui Bartfeldui, nieko nebūtų pasakiusi. Boriso Bartfeldo tėvynė Karaliaučiaus krašto prūsų  bartų žemė. Tai to krašto patriotas, gerai žinantis, išsiaiškinęs tėviškės istoriją. Jis žino, kad tai buvusios prūsų ir lietuvninkų žemės užkariautos kryžiuočių ir ypač po didžiojo maro buvo germanizuojamos. Rašytojas vardijo Karaliaučiaus krašto miestelių vardus dabartinius rusiškus, vokiškus ir senuosius lietuviškus, bet apgailestavo, kad negalėjo gerai suprasti istoriko dr. Algirdo Matulevičiaus su meile ir užsidegimu Tauragės klausytojams pasakojusio apie Mažąją Lietuvą ir apie Lankstyčių pilyje vokiečių užmūrytus ir tuoj po karo atrastus, Donelaičio „Metų“ rankraščius.
Sunkiu metu teko dirbti Donelaičiui, kai po didžiojo maro į šį kraštą buvo privežta Austrijos
vokiečių zalstburgiečių, kuriems vietiniai privalėjo tarnauti. Sunkus metas ir dabar, kai šis kraštas tapęs kariniu Rusijos poligonu. Tačiau, Donelaičio fenomeno dėka, krašto intelektualus pradeda suprasti ir vietinė valdžia, kad net ruošiamasi našlių namo atstatymui. Šis namas Donelaičio iniciatyva buvo pastatytas ir po kunigo mirties jame dar 15 metų gyveno jo žmona Ana. Architektui Kitkauskui 1997 metais buvo pavykę tik sutvarkyti ir užkonservuoti šio istorinio namo pamatus.
Rūtos verstų knygų sąraše ir buvusio Lietuvos kultūros ambasadoriaus Kaliningrade Arvydo Juozaičio knyga „Karalių miestas be karalių“ apie didingo Karaliaučiaus miesto praeitį ir dabartį. Rūtos vertimų dėka bent jau Karaliaučiaus šviesuomenė išsiaiškins tiesą. Tik jie, vietiniai intelektualai, čia nuolat besikeičiantiems kariškiams gali perteikti istorinę atmintį, kad nebūtų jiems tas kraštas „Vladizapad - ot vėki russkaja zemlią“, kurį reikia ginti nuo tariamų priešų.
Batakių vidurinės mokyklos auklėtinės, literatūros mokslus baigusios Vilniaus universitete Rūtos Daujotaitės indėlis šviečiant Karaliaučiaus krašto gyventojus, taikos ir tautų sugyvenimo labui, turėtų būti deramai įvertintas. Tauragės Birutės Baltrušaitytės vardo bibliotekos darbuotojų rūpesčiu Rūta Daujotaitė - Leonova ne pirmą kartą lankosi mūsų mieste; pristato Karaliaučiaus krašto intelektualus, skaito savo poeziją, tauragiškius supažindina su savo kūryba. Dažniausia poetės viešnagė Lietuvoje ir baigiasi Tauragėje, nes tėvų sodybos Gryblaukio kaime prie Batakių, nebeliko. Savame krašte Rūtą pažintų ne visi. Batakiai ne vieno inteligento tėviškė, kurių darbai žinomi ne tik Lietuvoje. Atraskime žemiečius savo pasiekimais garsinančius Batakių kraštą.

Buvęs batakiškis Jonas Dikšaitis. Foto autoriaus

grįžti