Nuo pat pokario laikų kiekvienais metais Kunigiškių bendruomenės teritorijoje, paprastai sekmadienį po Joninių, vyksta gausiai lankomas renginys iš toli ir arti sukviečiantis mūsų kraštiečius, jaunus ir senus, vienišus ir su šeimomis. Čia visuomet nemaža ir Kunigiškių bendruomenės kaimelių gyventojų. Tai ne Joninių renginys kur skamba tranki muzika ir pokši fejerverkai - tai surinkimas Joniškės konfesinėse evangelikų kapinėse.

Tai taip vadinama kapinių šventė, kur susirenkama pamąstyti apie gyvenimo trapumą, prisiminti savo artimus mirusiuosius, giesmėmis pašlovinti Aukščiausiąjį.
Kapinių švenčių tradiciją pokaryje įtvirtino jaunas Tauragės evangelikų liuteronų kunigas vėliau Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas. Jam teko tarnauti sudėtingu metu, kai sovietų valdžia uždarė daug evangelikų bažnyčių, o laikyti pamaldas namuose buvo griežtai uždrausta. Nuo 1990 metų vyskupas sugebėjo gauti leidimus kartą metuose atlaikyti pamaldas net Rusijos valdomoje Karaliaučiaus srityje mūsų klasiko ir liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio bažnyčioje - muziejuje. Gūdžiu sovietmečiu kunigas Kalvanas pasižymėjo tolerancija kitoms krikščioniškoms konfesijoms pravedė ne vienas ekumenines pamaldas dalyvaujant katalikų ir rusų ortodoksų dvasininkams. Laikotarpiu kai Lietuvos vardas buvo ištrintas iš pasaulio žemėlapio vyskupas Kalvanas garsino jos vardą pasalinės liuteronų sąjungos suvažiavimuose buvo PLS vykdomojo komiteto nariu. Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia šiais metais mini vyskupo ir ilgamečio Tauragės parapijos kunigo Jono Viktoro Kalvano100-ąsias gimimo metines. Jo veiklą pagerbė ir Tauragės krašto muziejus atidarydamas personalinę parodą. Tai ryškiausia XX a. antros pusės Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios asmenybė. Tauragės rajono savivaldybės sprendimu miesto centre šalia M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčios esančiam parkui suteiktas vyskupo J. V. Kalvano vardas. Na o Joniškės kapinėse ant vyskupo ir jo sūnaus Jono, perėmusio ir pratęsusio vyskupo darbus ir pareigas, kapų pastatyti balto marmuro paminklai.
Kapininių švenčių tradiciją dabar Tauragėje tęsia kunigas Mindaugas Dikšaitis. Šiemet į Joniškės kapines žmonės rinkosi birželio 29-os sekmadienio popietę. Kunigas paskaitė šiam sekmadieniui skirtos Mato evangelijos žodžius 10 skyriaus34-39 eilutes: Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau supriešinti net artimiausius žmones. (Taip ir šmėstelėjo vaizduotėje kalavijas ir iškalbingas užrašas at vieno paminklo šiose kapinėse. Pastatytas jis mamai, pirmąją karo dieną netekusiai keturių jau suaugusių savo vaikų). Tačiau šokiruojančias švento Rašto eilutes padeda suprasti kunigas Mindaugas. Jis kalbėjo, kad  kartais tikėjimas supriešina,  tiesos ieškojimas taip pat. Atrodo normalu, kai sakoma, kad pirmiausia šeima, bet kodėl tiek daug besiskiriančių ir nelaimingų šeimų. Pirmiausia verslas, pirmiausia darbas, bet kodėl ir darbuose ir versle tiek daug susipriešinimo? Kunigas tikina, kad pirmiausia tikėjimas, visa kita Jums bus duota - rašoma šv. Rašte. Tikras tikėjimas atves prie tolerancijos kuri sutvirtina šeimas. Kalavijas - tai švento žodžio kalavijas, kuris aiškiai nubrėžia ribą tarp melo ir tiesos, tarp blogio ir gėrio. Po bendrų pamaldų kun. Mindaugas tradiciškai sustojo trumpam pagerbimui, prisiminimui ir maldai prie vyskupų Jono Kalvano ir sūnaus paminklo, šventino kitus naujai pastatytus paminklus. Visur be bendro giedojimo skambėjo Tauragės parapijos choro, vadovaujamo Tatjanos Kalvanienės, atliekamos giesmės. Pamaldoms baigiantis vardo dienos proga buvo pasveikintas Joniškės kapinių prižiūrėtojas buvęs parapijos pirmininkas Petras Preikšaitis ir du choristai Petrai, daug savo asmeninio laiko paaukoję parapijoje vykstantiems renginiams.
Šventėje po daugelio metų sutiktas pirmos klasės suolo draugas gydytojas traumatologas Jonas B. atvykęs iš Joniškio kalbėjo, kad kai jis tik užsuka aplankyti tėvų kapus, čia jaučiąs ramybę ir tylą, matydamas senų pažįstamų vardus parkeliavusių poilsiui kur nebelieka dejonių ir skausmo, kur susipriešinimas nebetenka prasmės.
Menu, mano jaunystės laikais, kapinių šventės vykdavo ilgai, beveik visuomet būdavo svečių kalbėtojų, sakytojų. Giesmėms kartais grodavo dūdų orkestras. Tais laikais kai pagrindinis transportas buvo arkliuko tempiamas vežimas, dviratis, o daugelis vaikščiojo pėsčiomis, iš toli susirinkę giminės po kapinių šventės neskubėdavo skirstytis, bet būreliais čia pat gamtoje ar netolimų gyventojų kiemuose susėdę bendraudavo, dalindavosi kukliais užkandžiais. Jaunimas netoliese, pušyne suorganizuodavo spontanišką gegužinę kur skambėdavo lietuviškos dainos, poros sukosi ir tautinių lietuviškų šokių - žaidimų rateliuose. Vakaronei nereikėjo asmeninių kvietimų, niekas neprašė jokios paramos, priešingai už neleistiną susibūrimą ar netinkamą dainą buvo galima susilaukti sovietų saugumo nemalonės. Lapkričio 1-mąją tais laikais kapinės nebuvo masiškai lankomos, dabar prisiderinta prie bendros lietuvių tradicijos ir Joniškės kapinės taip pat sumirga žvakelių šviesoje.
To paties sekmadienio referendume ne vienas mąstėme kaip atskirti gėrį nuo blogio tiesą nuo melo. Atsakingų Lietuvos valdžios vyrų, intelektualų nesusikalbėjimas bei eilinių piliečių Lietuvos valstybės išsaugojimo siekis supriešino žmones. Tačiau tikinčiajam sakoma - ,, kiekviena valdžia nuo Dievo“, ir matyt nedera jai priešintis, kaip daugelis ir padarė - visą atsakomybę už tautą ir Lietuvos likimą palikdami valdžiai, nepaisant jos atstovų abejotinų tikslų, laikinumo ir neatsakingumo.

Jonas Dikšaitis
 

grįžti