Vasara - atokvėpio metas nuo didžiųjų darbų, norime pailsėti, pakeliauti, sukaupti dvasinio peno, kurio užtektų visus metus. Bet žmogus nelygus žmogui. Vieni dvasinį peną kaupia keliaudami po pasaulį, kitiems užtenka paimti gerą knygą į rankas ar atidžiai pasižvalgyti po netolimą aplinką.
Šiais metais mes, Lomių kaimo bendruomenės žmonės, nutarėme dvasinio peno paieškas surengti savo rajone aplankydami gražiai tvarkomas sodybas
Rajono savivaldybėje gavę tokių sodybų adresus, šiltą vasaros dieną leidomės kelionėn. Išskirtinai gražiai tvarkomų sodybų rajone gana daug (jų nemažai ir Lomiuose).
Nuošaliame Ringalių kaime Nijolės Saleckienės sodyboje maloniai akį patraukė spalvingų avilių eilės (šeimininkė bitininkė, prižiūrinti šimtą šešiolika avilių!), kruopščiai tvarkomi gėlynai, dekoratyviniai krūmeliai. Mus pasitikusi šeimininkė stebėjosi vizitu - čia nieko ypatingo nesą. Tačiau čia daug ką pamatėme! Vasaros ramybe dvelkianti sodyba skendi žiedų margumyne, žalumoje. Atrodo, tokioje aplinkoje gyvenantis žmogus turi savyje pabudinti kūrybines galias ir pradėti rašyti eiles ar kurti muziką...
Pasmaguriavę ką tik išsukto medaus, atsigėrę vėsaus šulinio vandens, dėkojame šeimininkei už vaišingumą ir atsisveikiname.
Mūsų kelias vingiuoja į Skaudvilės pusę, Norkiškę, iš anksto esame susitarę aplankyti gražiausią 2013 metų ūkininko sodybą, kuri priklauso Ritos Kasparaitienės šeimai.
Įsukame į jaukią Šermukšnių gatvę, jos pabaigoje išvystame išpuoselėtą sodybą, skendinčią gėlėse. Kiemo vartai plačiai atverti, šeimininkai darbe, bet mums leista vieniems pasidairyti. Sodybos centre ties šuliniu meniškas užrašas liudija vertinimo komisijos pripažintą gražiausią Tauragės rajono ūkininko sodybą. Kiekvienas kampelis apgalvotai išnaudotas , net šuns voljeras padabintas svyrančiomis gėlėmis!
Butkelių kaime sukame į Žemaičių skersgatvį. Čia tikra grožio oazė, kurią sukūrė Rūtos Andriuškevičienės šeima. Erdvi kiemo aplinka maloniai nustebina lauko riedulių kompozicijomis, įvairia augmenija, poilsio erdvėmis. Kukli namų šeimininkė su meile pasakoja apie kiekvieną medelį, gėlę - semiamės patirtį, o mūsų išvykos bendrakeleivė Pranutė gauna dovanų ją sužavėjusių gėlyčių daigelių, kuriuos parsiveš į savo namus.
Dapkiškių kaime nesunkiai surandame Pilaitės gatvę, čia mus pasitinka besišypsanti sodybos šeimininkė Aldona Stirbienė. Kiemas dvelkia žmogaus ir gamtos harmonija. Išradingai suformuotas šaltinėlis, trykštantis iš ąsotėlio, teikia kiemui išskirtinumo. Sodybos šeimininkė vedžioja mus, rodo kiekvieną kampelį ir prasitaria, kad laiko užtenka ir sodybos tvarkymui, ir savanorystei Dapkiškių bendruomenėje. Bendruomenės įsteigtoje stovykloje Aldona mokė vaikus vėlimo meno. Pasižvalgę po jaukią sodybą, dėkojame ir skubame toliau į vakarų pusę - Žygaičių seniūniją.
Išvykoje dalyvauja aktyviausieji bendruomenės žmonės, todėl nepraleidžiame progos pažvelgti ir į bendruomenių valdas. Pats darbymečio metas. Sustojame Kęsčiuose, bendruomenės „Elbenta“ kieme. Šiltą vasaros dieną čia bujoja bendruomenės daržas - kruopščiai išravėtos bulvių vagos, kopūstų eilės, svogūnai. Turime ko pasimokyti - bendra daržo, aplinkos priežiūra žmones suartina. Netoliese estrada, kurioje šiltuoju metų laiku vyksta šio kaimo renginiai. Jaučiamas bendro tikslo siekimas, ūkiškumas, rūpestingumas.
Žygaičių vardas šiandien plačiai žinomas Lietuvoje. Tik kažin ar visi žino, kokių nuostabiai tvarkomų sodybų šiame krašte esama!
Sukame į nuošaliau miestelio centro įsikūrusią Birutės ir Jono Kaminskų sodybą, per kurią vingiuoja senasis Trumpės upelis.
Sugužėję į saulės ir gėlių nušviestą kiemą, lomiškiai net aikčioja, kaip čia gražu! Tokių vešlių tujų, juosiančių sodybą, šiandien dar nematėme! Tujose, pasakoja šeimininkai, paukšteliai suka lizdus ir augina vaikus. Laimingi šie namai, prižiūrimi grožį pamėgusių šeimininkų. Beje, Jonas - Lomių krašto žmogus, muzikantas, gimęs ir augęs Graužų kaime!
Kaminskų dviejų hektarų plotas apie sodybą kruopščiai išplanuotas, čia nėra nieko nereikalingo! Plati erdvė akims ir minčiai. Klausiame šeimininko, kiek laiko skiria poilsiui. Jonas atsako, kad laiko viskam užtenka. Juk malonu, kad į sodybą užsukęs žmogus patiria džiaugsmą! Šeimininkai tvirtina, kad savo aplinką tvarko sau, ne apžiūrai. Bet malonu, jei kam patinka sukurtas grožis.
Būnant Žygaičių krašte, būtų nuodėmė neaplankyti vienintelio rajone tyvuliuojančio Draudenių ežero. Valandėlei įmerkiame kojas į šiltą ežero vandenį, stebime vandens telkinio viduryje burzgiančią žemsiurbę.
Grįžtame į Žygaičius, kur ant kalnelio iš tolo matyti miškininko Vladislovo Petrausko želdiniuose skendinti sodyba. Sodyba išskirtinė, nes iš tolo matyti, kad čia gyvena lietuviai patriotai. Sodybos prieigose stendas su Tautiškos giesmės tekstu, paminkliniai ženklai Lietuvos tūkstantmečiui bei Žalgirio mūšiui.
Su meile šeimininkas kalba apie medį - ištikimą žmogaus bendrakeleivį, rodo sodybos įvairovę. Atvykėliai sužino, kad Vladislovo šeima augina įvairių tujų sodinukus, jais aprūpina norinčius apželdinti savo namus. Atsisveikindami nutarėme kartu nusifotografuoti.
Mūsų autobusėlis rieda į Skiržemės kaimą, kurį garsina neeilinė sodyba , kurioje šeimininkauja neeilinė asmenybė Violeta Kalkienė. Jos sodyba - tikra lietuviško lauko riedulių sostinė! Sumūryta aukšta mūrinė tvora, dvelkianti lietuviška senove ir akmens kompozicijos - sodybos šeimininkės išmonės ir darbo vaisiai. Vaikščiodami po sodybą tiesiog aikčiojame, kaip čia gražu, netikėta. Sodybos šeiminnkė kviečia mus užeiti į kuklų ūkinį pastatą, kuriame sukauptos ir skoningai surikiuotos Violetos sukurtos medžio įdomybės. Sunku apsakyti, dar sunkiau papasakoti, ką ten mes pamatėme (tai reiktų pamatyti!) . Besidžiaugiant moters rankų sukurtais kūriniais, moteris kukliai prasitaria, kad sodyboje turinti muziejų (mums parodytos ekspozicijos ji nelaikanti muziejumi). Sugužame visi į erdvią patalpą - muziejų, ir netekę žado dairomės, stebimės, ką gali sukurti liaunos moters rankos! Violeta pasakoja, kad jos rankose medis ar jo šaknis virsta kūriniu.
Grįždami atgal apibendriname kelionę - kiek daug mūsų rajone gyvena kūrybingų žmonių, tyliai triūsiančių savo sodybose. Darbščiomis rankomis jie puošia savo sodybas, paversdami jas meno kūriniais! Tik gaila, kad šiuos meno kūrinius pamato tik artimiausi kaimynai arba sodybų konkursų vertintojai.
Kelionė po gražiai tvarkomas rajono žmonių sodybas buvo nuostabi! Tiek daug pamatėme, susipažinome su darbščiais ir kūrybingais žmonėmis, tiek daug sužinojome, patyrėme malonių akimirkų ir, žinoma, pasimokėme!
Elena Bazinienė
