Gruodis - bene tyliausias metų mėnuo. Pilnas rimties, susikaupimo bei laukimo gražiausių meto švenčių. Kalėdos - tai tarsi naujo gyvenimo pradžia. Iš tiesų, ar gali būti gražesnė paslaptis už tą, kuri neša viltį, meilę ir džiaugsmą.
Nors gruodžio 15 - osios dienos peizažas labai skyrėsi nuo įprasto kalėdinio atviruko vaizdo, tai nesutrukdė Kalėdų seneliui atvykti pas Sartininkų bendruomenės vaikučius.
Kadangi elniai nuvargo puskelyje, Kalėdų senelį su didžiuliu maišu dovanų, pavežėjo pro šalį arkliuku vykęs žmogelis. Atsisveikinęs su geraširdžiu senelis prisėdo prie žaliaskarės mirgančios kalėdinės eglutės pasiklausyti ko gi šiais 2014 - ais metais išmoko vaikai. Jis nustebo išvydęs daugybę barzdomis pasipuošusių ir dainomis prabilusių nykštukų, kurie traukė vieną kalėdinę giesmę po kitos. Prie Kalėdų senelio prisijungė arkliukas, visus šiuos metus mus saugojęs ir globojęs. Jis liūdėjo, jog metai jau į galą slenka ir savo vietą turėsiantis užleisti užsispyrėliui ožiui. Netikėtai pasirodė mažutėliai kiškučiai. Jiems bedūkstant vienas kiškutis, mažiausias iš visų, pametė močiutės megztą pirštinaitę, taigi prasidėjo miško gyvūnėlių pasakiška kelionė ieškant pirštinaitės. Liuoksėjo voveraitės su zuikučiais, pagalbon atskubėjo laputė kūmutė su vilku. Netgi įmigti nespėjusi meška Lepečka atpėdin, kol galiausiai, stebuklas įvyko, pirštinaitė atsirado. Kitaip ir būti negalėjo, kuždėjosi salėje žvėreliais virtusių vaikučių tėveliai. Ir staiga visų dėmesį išblaškė iš miško glūdumos išlindusi raudonkepuraitė, keliaujanti pas senelę, pamiršusi atlikti rytinę mankštą. Tikriausia visi nujaučiame kas gali nutikt miške be fizinės parengties. Taigi, visi maži ir dideli, tėveliai ir mokytojai turėjo išbandyti savo jėgas. Netrūko juoko ir šurmulio, net po kelionės sąnarius pailsinęs Kalėdų senelis sukosi šokių ratelyje. Buvo taip smagu, kad net medinis žaliasis ožys anksčiau laiko panoro prisijungti prie šios smagios kompanijos. Pasižadėjęs nesiožiuoti, jis kuo puikiausiai derėjo sartininkiečių bendruomenės būryje. Visi laimingi, pilnom rankutėm senelio dosnių dovanų, dar ilgai dainavo, plojo ir džiaugėsi bendryste.
Ir visai nesvarbu, tu didelis ar mažas, visiem reikia draugystės, gero žodžio, buvimo kartu. Branginkime ir saugokime šias akimirkas. Nuoširdžiai dėkojame Žygaičių gimnazijos Sartininkų skyriaus mokytojų kolektyvui už bendradarbiavimą.
“Sartupiečio” informacija
