2014 metais į Tauragės krašto bendruomenėse organizuojamus šventinius renginius buvo kviečiami kraštiečiai. Malonu, kai bendruomenės prisimena savo išeivius. Batakiškiai paprastai grįžta į Tėviškę per Onines. Tai gražus vasaros laikas aplankyti gimtinę ne tik dabartiniams atostogaujantiems studentams ar emigrantams, bet ir senai čia gyvenusiems, besimokiusiems vidurinėje, turintiems sentencijų šiam kraštui.
Nemaža jų savo pasiekimais yra pagarsinusių ne tik Batakius, bet ir Tėvynę Lietuvą. Paieškoti jų paskatino mokytojos Stasės Stanaitienės atsiminimai apie žymų Batakių intelektualą provizorių Joną Pužauską. Ačiū istorinio straipsnio autorei iškėlusiai mintį nepamiršti žymių savo krašto žmonių.
Žymių asmenybių atrastume beveik kiekvienoje Batakių vidurinės mokyklos abiturientų laidoje. Iš 1-os laidos ryškiausias tremtinys, inžinierius įdomus pašnekovas Tomas Josas.
2-ra auklėtojos Šteimantienės laida žymi tuo, kad visi jos auklėtiniai pasiekė aukštąjį išsilavinimą. Turbūt iš jų aktyviausia poetė, vertėja, Karaliaučiaus lietuvaičių mokytoja Rūta Daujotaitė-Leonova.
7-ta laida; Jonas Laugalys - sovietų karo lakūnas, Daugpilio karo aviacijos mokyklos dėstytojas, baigęs ir Lietuvos kūno kultūros institutą, grįžęs į Nepriklausomą Lietuvą pulkininkas, Lietuvos Karo Akademijos katedros vedėjas, Karo Akademijos viršininkas. Tačiau užkalbintas jis mieliau kalba apie kitų pasiekimus.
11-ta laida Vytautas Kėdaitis - Vilniaus universiteto docentas, ekonomikos mokslų daktaras.
37-ta laida. Remigijus Šemeklis - Klaipėdos universiteto ir JAV Konkordijos teologijos seminarijos magistras, kunigas, Klaipėdos universiteto lektorius.
Pamėginkime žymių žmonių paieškoti, atrasime jų daugiau. Nustebsime kiek kraštiečių gilino savo žinias Maskvoje, Europoje net Amerikoje, tačiau XX amžiaus intelektualai būna kuklūs ir nesureikšmina savo pasiekimų. Žymių kraštiečių žinios ir patirtis gali būti naudinga jų niekuomet nepamirštam Batakių miesteliui, bendruomenei, mokyklai. Artimiau pažinkime kraštiečius žymius savo darbais, savo pasiekimais pagarsinusius Batakius.
Jonas Dikšaitis
Inžinierius Tomas Josas
Žymus kraštietis Tomas Josas dar kiekvieną vasarą nors kelioms dienom užklysta pabuvoti senojoje tėvų (Lengvinų) sodyboje prie Batakių tvenkinio. Prieš pat pasitinkant 2015-ųjų kovo 11-ąją Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 25-ąsias metines, Tomas švenčia savo vardadienį ir garbingą 75-ių metų jubiliejų. Ta proga jį klasės seniūną sveikina pirmosios laidos Batakių vidurinės mokyklos abiturientai šį pavasarį minintys 55-ių metų mokyklos baigimo jubiliejų. Linkime sveikatos ir dar daug prasmingų gyvenimo metų.
Įpusėjus mokslo metams Batakių vidurinės mokyklos mūsų 8-toje klasėje pasirodė naujas mokinys Josas Tomas, grįžęs iš tremties, iš Rusijos tolimųjų rytų. Pirmūnas jis buvo moksle, sporte, autoritetas draugų rate. Kiekvienais metais buvo renkamas klasės seniūnu. Nepriekaištinga mokinio charakteristika sudarė galimybę studijuoti pasirinktą specialybę. Baigęs studijas jis ir sovietmečiu sparčiai kopė karjeros laiptais. Tačiau skiriant jį į aukštą postą, sovietų saugumo atidžiai stebimoje geležinkelio tarnyboje, buvo išaiškintas tremtinio nepatikimumas ir atleistas iš vadovo pareigų geležinkelyje. Perestroikos metais Tomas pasireiškė kaip aktyvus Sąjūdžio organizatorius, drąsus Lietuvos patriotas su grupele tautiečių piketavęs, garsinęs apie Lietuvos problemą net prie JAV Kongreso rūmų 1990m. Apie tolimesnę aktyvią mūsų kraštiečio veiklą liudija jis pats ir pridedamos fotografijos.
Autobiografija
Tomas Josa
Gimiau 1940 metų pavasarį Kvėdarnoje.
Vyrukas buvau 2 metų, domėjausi arkliais ir nelabai rūpėjo, kad, traukdamiesi rusų kareiviai, nužudė mano tėvelį Tomą Josą, tuomet buvusį Kvėdarnos viršaitį.
Po tėvelio žūties mudu su mama persikėlėme gyventi arčiau mamos tėviškės, į Batakius. Čia pradėjau lankyti mokyklą. Rugsėjo 1 d. rytą, besiruošiant į ketvirtą klasę, nepasibeldę per duris į kambarį suvirto ginkluoti stribai.
Net patvory jurginai, nuleidę galvas verkė Dievo ašaromis, kai mamai paliepus eiti į „būdikę“, lydint stribui su automatu buvo viltis, gal vaikas sugebės pabėgti ir išvengs tos sunkios ir ilgos kelionės į Sibirą. Nepavyko. Ir dundėjo traukinio gyvulinių vagonų ešelonas ilgai, ilgai į gilią ir šaltą žiemą Sibiro link (į tolimuosius rytus). Ten turėjau kartoti 3 klasės kursą rusų kalba. Vasaromis dirbdavau.
1954 metais Maskvos įsakymu buvo išleidžiami iš tremties tik vaikai. Išlydėjo, išraudojo į Lietuvą ir mane. Grįžau. Ir vėl turėjau kartoti 7 klasės kursą, tik lietuviškai. 1956 m. į Lietuvą, į Batakius grįžo ir mano šeima. Batakiuose toliau mokiausi, sportavau, baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno Politechnikos institutą, kurį sėkmingai baigiau, įgydamas aerodromų ir geležinkelių statybos inžinieriaus specialybę. Buvau paskirtas dirbti Jelgavoje (Latvija). Atidirbus 3 metus, grįžau į Lietuvą, dirbau Šiauliuose, Panevėžyje, kol sovietiniam saugumui neužkliuvo mano biografija ir išmetė iš darbo be teisės dirbti vadovaujamą darbą. Čia ir baigėsi geležinkelininko karjera.
Sunkiai, bet įsidarbinau 3-čioje mechanizacijos valdyboje, technikiniame skyriuje. Čia ir sulaukiau Sąjūdžio, buvau mechanizacijos valdybos Sąjūdžio skyriaus pirmininku, su visa pažangia Panevėžio ir visos Lietuvos visuomene gyniau Vilniaus Spaudos rūmus, dalyvavau Baltijos kelyje.
Atkovojus nepriklausomybę, buvau išrinktas Panevėžio miesto Tarybos pirmininku, miesto meru, apskrities viršininku. Bendravau su jo ekscelencijomis prezidentais V.Adamkumi, A.M. Brazausku. Su oficialiais vizitais teko pabuvoti daugelyje Europos valstybių, bendravau su Šventuoju Tėvu Popiežiumi Jonu Pauliumi II, Moldovos prezidentu, Švedijos karaliumi, tų metų Pasaulio gražuole Aušvarija Rais, įvairių šalių ambasadoriais.
Išėjęs į pensiją aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje: dviračių klubo „Fortūna“ (kurio narės yra pasaulio, Europos ir olimpinių žaidynių nugalėtojos) garbės prezidentas, Lions klubo įkūrėjas ir narys, Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas.
