„Ar sėdėdami prie stalo dažnai susimąstome, ką tie mūsų protėviai valgė? Kokį kelią vienas ar kitas patiekalas nukeliavo, kol mūsų lėkštėse atsirado? Manome, kad ne vienam smalsu apie kulinarijos istorines paslaptis sužinoti, į valgymo tradicijas pasigilinti.“ Tokie kelionių organizatorių pateikti žodžiai, surasti ieškant naujų kelionių maršrutų, suintrigavo ir Trepų bendruomenės narius.
Šiemetinei ekskursijai ir buvo pasirinkta pažintinė ir „skani“ kelionė po Aukštaitiją.
Pirmiausia anksti ryte kelionė prasidėjo Ukmergės link. Su mumis visą laiką bendravo ir pasakojo maršruto gidas Raimondas. Užsukę į Taujėnų dvarą, pamatėme, kad iki mūsų dienų išlikę rūmai, kurių interjeras buvo sunaikintas karų ir pokario metais. Autentiški išlikę tik rūsiai. Rūmų gidė Danguolė papasakojo Taujėnų dvaro atsiradimo ir dabartinių laikų istoriją. Sužinojome, kad ilgą laiką Taujėnų dvaro sodyba buvo apleista. Pastarąjį dešimtmetį jį naujam gyvenimui prikėlė privatūs savininkai, sutvarkę rūmus ir parką, restauravę svirną. Apžiūrėjome šį restauruotą ansamblį, pasimėgavome rytine kava , arbata ir pyragu.
Toliau vykome Molėtų link. Atvažiavome į Alantos dvarą, kurį 1853 metais pastatė lenkų dvarininkas Tadeušas Pomarneckis. Išlikusiuose ir restauruotose dvaro rūmuose pabuvojome liaudies buities muziejuje, kur turėjome galimybę pamatyti istorinius ir etnografinius eksponatus: Alantos dvaro nuotraukas, supamą dvaro krėslą ir stalą, porceliano indų, ginklų kolekciją... Sužinojome, kad lankant dvaro rūmus, visada galima rasti paveikslų parodas. Birželio mėnesį Alantos dvare buvo atidaryta Vaidoto Žuko meno galerija. Senaisiais mediniais dvaro laiptais užlipę į antrą aukštą, patekome į Elvyros Satkūnaitės vardo biblioteką, kuri veikia nuo 1974 metų. Vėliau apžiūrėjome dvaro parką ir kitus statinius. Pasivaikščioję pažintį su Alantos dvaru baigėme prie vaišių stalo degustuodami gardžius mėsos gaminius: dešreles, skilandžius. Skanaudami susipažinome su aukštaičių maisto gamybos tradicijomis.
Vėliau kelias vedė pro vieną įspūdingiausių girių - Labanorą. Sustoję Palūšėje apžiūrėjome seniausią medinę bažnyčią Lietuvoje, gidas papasakojo legendas apie Lūšių ežero laumes.
Atvažiavome į Strigailiškį, kaimą Ignalinos rajone, garsų savo skanumynais - šakočiais. Jų produkcija randama beveik kiekvienoje Lietuvos parduotuvėje. Šakočių kepimo restorane - muziejuje „Romnesa“ buvome pakviesti dalyvauti edukacinėje „Parodomojo šakočio kepimo“ programoje. Susėdę prie šakočio kepimo krosnies, sužinojome, kad šis gaminys yra vokiečių gaminio baumkucheno atmaina. Į Lietuvą šakotis atkeliavo XXa. pradžioje ir pradėtas kepti vienuolynuose. Taip pat išgirdome pasakojimą apie tai, kokį šakotį mūsų protėviai kepė akmens amžiuje. Koks buvo mėgstamiausias legendinės kunigaikštienės Barboros Radvilaitės desertas. Susipažinome su šakočių rūšimis ir lietuvių šiuo metu mėgstamiausiais šakočiais, klausėmės apie siekiamą pagaminti pasaulinio dydžio šakotį ir jau gamintą bandomąjį jo variantą. Kartu visi po vieną prisidėjome prie naujo šakočio kepimo, pylėme tešlą, laukėme galutinio „rezultato“, kuris nenuvylė ir buvo sudegustuotas grįžtant namo.
Kelionės pabaigoje visi atsidūrėme Zarasų krašte, prie Antalieptės marių, garsėjančių savo nepakartojamu grožiu. Čia Bikėnų valtinės šeimininkas supažindino su surinkta radijo imtuvų didžiule kolekcija. Vaišino žuvies sūriu, kurio istorija siekia 100 metų. Degustavome vietinių šeimininkių keptus pyragus, gėrėme žolelių arbatą. Buvo pasiūlyta net skanių cepelinų. Kiekvienas norintis galėjo išsikaitinti pirtelėje, o paskui panirti į ežero vandenis. Mūsų garbei buvo surengtas koncertas.
Namus pasiekėme jau naktį, pilni įspūdžių, geros nuotaikos, daug sužinoję, pamatę. Tikriausiai visi sutikome, kelionė buvo labai naudinga ir įdomi. Lauksime kitų, naujų išvykų. O norintiems įdomiai praleisti laiką maloniai patariame - vykite į gurmanų kelionę.
Trepų kaimo bendruomenės informacija
