Liepos 14 dieną Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko pirmasis „Džiazo dienų Tauragėje“ koncertas. Dar gerokai prieš koncerto pradžią prie bažnyčios - sujudimas, aikštelėje ir gatvėje parkuojasi mašinos, bažnyčios viduje visos vietos užimtos, vėluojantiems siūloma lipti į balkoną...
Prisistatydamas klausytojams, Česlovo Sasnausko choro vadovas Mindaugas Radzevičius džiaugėsi, kad į chorinės religinės muzikos koncertą prisirinko pilna bažnyčia klausytojų. „Tai tolygu Tėvynės atgimimui“ - sakė jis.
Lauksargių bažnyčios skliautais nuaidėjo senosios mišių giesmės lotynų kalba, kuri nesenai buvo naudojama katalikų bažnyčiose. Buvo galima suabejoti, ar mūsų klausytojai supras, kaip įvertins? Tačiau pakako pranešėjos trumpo kiekvienos giesmės keleto eilučių vertimo ir nuotaikingosios Jozepo Haidno ... „Tavim Viešpatie nenusivilsiu per amžius“ bei galingai, darniai skambančio „Aleliuja“, ir visa auditorija ilgais plojimais palydėjo kiekvieną kūrinį. Po lietuviškos „Eisva mudu abudu“ ir „Santus Benedictus“ mažųjų džiazo mišių, Tauragės mero pavaduotoja Aušrinė Norkienė ir renginio sumanytojas Valdas Latoža dėkojo svečiams bei rėmėjams už neeilinį dvasingą, intelektualų vakarą. Lauksargių parapijos kunigas Edikas Šulcas talentingiems dainininkams ir choro vadovui padėkojo 92 psalmės žodžiais: ...Viešpatie, Tu pralinksminai mane savo kūriniais, Tavo rankų darbais aš džiaugiuosi“. Kunigas kalbėjo su viltimi, kad šią geros akustikos sakralinę erdvę choras aplankys ir kitais metais. Jis pareiškė, kad tikisi rajono vadovų, Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos, supratingų piliečių, Lauksargių bendruomenės ir parapijiečių pagalbos, atnaujinant ir suteikiant deramą išvaizdą šio istorinio Mažosios Lietuvos kultinio, bet dabar jau ir kultūrinio pastato vidui, galinčio ir privalančio reprezentuoti mūsų kraštą. Lydimi plojimų, nešini kunigo dovanotomis vaško žvakelėmis, artistai išlydėti per paradinį įėjimą.
Seniai ši bažnyčia bebuvo pilna klausytojų, seniai jos skliautais neskambėjo choro atliekamos giesmės. Didieji vargonai nutilo pirmojo pasaulinio karo metais, susprogdinus bažnyčios bokštą. Bokštas buvo atstatytas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu bažnyčia stebuklingai išliko sveikutėlė, bet neteko daugumos parapijiečių. Sunkiomis pokario sąlygomis Laukasrgių apylinkėse likę parapijiečiai kantoriaus ir sakytojo Petro Knispelio dėka atkūrė parapiją, atgavo sovietinės valdžios išniekintą bažnyčią. Menu, kaip mano tėvai džiaugėsi išgirdę šią žinią, ir mes visa šeima dviračiais vykome į pamaldas Lauksargiuose. Mano, tada dar vaiko, atmintyje išlikęs ir tos nuniokotos bažnyčios vaizdas: altoriaus vietoje - stalas, išdaužytos sienos, ištrupėjusių plytų nelygios grindys, jokių suolų, kažkoks gergždžiantis kunigo balsas, bet pilna bažnyčia stovinčių ir giedančių žmonių. Kunigas gyveno čia pat, šventoriuje pastatytame skurdžiame namelyje, nes dideliame klebonijos pastate buvo apgyvendintos tarybinio ūkio darbininkų šeimos. Tauragės parapijoje susikūrusio orkestro pagrindą sudarė Lauksargių apylinkių vaikinai. Vienas iš jų - Erikas Preikšaitis - jam ir vadovavo. Jie pagrodavo ir Lauksargių bažnyčioje. Tačiau pastaruoju metu, mažėjant parapijiečių skaičiui, parapija nusilpo, o negaudama paramos, neteko vilties atremontuoti šventovę. Jaunimui tapo nepatogu joje priimti santuokos ar krikšto sakramentą. Tiesa, jau pernai dabartiniam parapijos kunigui, pritariant buvusiam Tauragės rajono merui Pranui Petrošiui, pavyko gauti paramą ir Tauragės savivaldybės dėka naujai uždengti bažnyčios stogą, tačiau drėgmė bažnyčios sienas ir kuklias freskas jau buvo sugadinusi. Bet iš idėjos dirbantis parapijos kunigas dėkoja Lauksargių seniūnijos seniūno pavaduotojui Rimigijui Dubauskui už suteiktą paramą, ruošiantis priimti džiazo atlikėjus. Kunigas nepraranda vilties atrestauruoti pastato vidų, pritraukiant kultūrinius intelektualius renginius. Kad tai įmanoma, parodė kunigo į bažnyčios erdvę įsileistas džiazas.
2017 metais šiai gotiško stiliaus bažnyčiai sukanka 140 metų nuo jos pastatymo ir iškilmingo pašventinimo. Reikia tikėtis, kad kunigui Edikui Šulcui pavyks rasti rėmėjų ir atgaivinti sakralinę erdvę krikščioniškos muzikos skambesiui, o Lauksargių seniūnijos bendruomenei - suprasti ir įvertinti, kokį istorinį paveldą miestelis turi. Beje, ir man malonu bent maža dalelyte prisiliesti prie Mažosios Lietuvos istorijos išsaugojimo.
Foto Rimgailės Šeštokaitės
Jonas Dikšaitis
