Rugpjūčio 8–9 dienomis bendruomenės „Skaudvilės kraštas“ nariai leidosi į dviejų dienų mokomąjį vizitą po Akmenės kraštą, įgyvendindami Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos finansuojamą projektą „Stiprios bendruomenės – stipri Lietuva“. Dvi turiningos dienos sujungė krašto istoriją, gamtą, meną, vietos žmonių patirtis, tradicinius skonius ir nuoširdų bendravimą.
Greitai įsitikinome, kad Akmenės kraštas įdomus ne vien lankytinomis vietomis. Didžiausią įspūdį paliko žmonės, kurie savo krašto istoriją saugo, kuria ir pasakoja su nuoširdžiu pasididžiavimu.
Pažintį su Akmene pradėjome miesto centre. Istorijos akmeninė siena tapo pirmuoju pasakojimu apie miestą, o centrinėje aikštėje apžiūrėta skulptūrų kompozicija „Išminčių stalas“ patraukė žemaitišku charakteriu, humoru ir tarmiškais užrašais.
Vėliau aplankėme Akmenės Šv. Onos bažnyčią. Užkopus į 54 metrų aukščio varpinės bokštą, prieš akis atsivėrė Akmenė ir jos apylinkės. Mūsų viešnagės metu suskambę bažnyčios varpai šiai akimirkai suteikė dar daugiau išskirtinumo.
Akmenės krašto muziejuje laukė visai kitoks pažinimas. Susipažinome su viena didžiausių Lietuvoje dieninių drugių kolekcijų, kurioje sukaupta beveik 2 000 eksponatų, taip pat su mineralų ir fosilijų rinkiniu. Šie eksponatai leido į Akmenės kraštą pažvelgti per gamtos ir geologijos prizmę.
Kelionėje netrūko ir skonių. Tradicinės lietuviškos virtuvės edukacijoje ragavome vietinių patiekalų, susipažinome su senosiomis maisto gaminimo tradicijomis ir prie bendro stalo pasidalijome savo kraštų patirtimis. Tokios akimirkos primena, kad bendruomeniškumas dažnai prasideda nuo paprastų dalykų – bendro stalo, nuoširdaus pokalbio ir svetingumo.
Aplankėme ir Akmenės gamtos ir kultūros parką, kuriame gamta susilieja su menu. Parko erdvėse išsidėsčiusios akmens skulptūros, takai, želdynai ir įspūdinga estrada suteikia šiai vietai savitą charakterį.
Vienas ryškiausių dienos akcentų buvo pažintis su vietos kūrėjais. Antano Adomaičio dirbtuvėse pamatėme, kiek daug kūrybos gali slypėti akmenyje. Menininkas kuria iš granito ir lauko akmenų, tapo, dirba su medžiu, o jo darbų galima pamatyti įvairiose Akmenės viešosiose erdvėse. Ypač įdomu buvo klausytis paties kūrėjo pasakojimų apie kūrybinį procesą ir tai, kaip iš paprasto akmens gimsta savitą istoriją turintis kūrinys.
Kitokia, bet ne mažiau įdomi patirtis laukė Elenos ir Stanislovo Adomaičių paveikslų galerijoje. Čia mus pasitiko menininkas Stanislovas Adomaitis ir jo keturkojis bičiulis Pukis. Kūriniai, istorijos, humoras ir autoriaus asmenybė sukūrė šiltą, gyvą atmosferą, kurią sunku perteikti vien fotografijomis.
Pirmosios dienos pažintį su gamta papildė Kamanų rezervato lankytojų centras. Interaktyviose ekspozicijose susipažinome su vienu unikaliausių Lietuvos gamtos kampelių – aukštapelke, jos augmenija, gyvūnija ir išskirtine ekosistema. Apsilankymas padėjo geriau suprasti, kuo ypatinga ši saugoma teritorija ir kodėl ją svarbu išsaugoti.
Po įspūdžių kupinos dienos vakaras buvo skirtas poilsiui, bendravimui ir dienos įspūdžiams aptarti.
Antroji diena – Akmenės krašto gelmių, Papilės istorijos ir bendruomenių pažinimas
Antrosios dienos rytą pradėjome Menčių klinčių karjere – vietoje, kurios mastas ir vaizdai privertė sustoti ir apsidairyti. Milžiniškos atodangos, skirtingų spalvų bei struktūrų klinčių sluoksniai ir pramoninis kraštovaizdis kūrė visai kitokios Lietuvos įspūdį. Susipažinome su klinčių gavyba, karjero veikla ir savo akimis pamatėme per milijonus metų susiformavusius geologinius sluoksnius.
Toliau lankėmės Ventos regioninio parko lankytojų centre. Čia susipažinome su Ventos upės slėnio geologinėmis vertybėmis, milijonus metų menančiais uolienų sluoksniais ir fosilijomis. Interaktyvios ekspozicijos bei gidų pasakojimai padėjo geriau suprasti parko gamtos turtus ir šio krašto geologinę istoriją.
Toliau vykome į Papilę – miestelį, neatsiejamą nuo vienos ryškiausių XIX amžiaus Lietuvos asmenybių – Simono Daukanto.
Čia daugiau sužinojome apie Simono Daukanto gyvenimą, veiklą ir palikimą Lietuvos kultūrai. Kalbėjome apie jo, kaip istoriko, rašytojo ir lietuvių tautinio atgimimo veikėjo, indėlį į tautinės savimonės stiprinimą, Lietuvos istorijos pažinimą ir lietuviško žodžio puoselėjimą. Papilėje Daukanto atminimas iki šiol gyvas, todėl ši pažintis padėjo jį pamatyti ne vien kaip istorijos vadovėliuose minimą asmenybę, bet ir kaip svarbią krašto istorijos dalį.
Papilėje užsukome į Simono Daukanto muziejaus kiemelį, vėliau leidomės į žalumos apsuptą Lakštingalų slėnį. Tai rami vieta, kviečianti trumpam sulėtinti žingsnį, pasiklausyti gamtos ir pasimėgauti aplinka.
Pažintį su Papile pratęsėme prie Jurakalnio apžvalgos bokšto. Užkopus aukštyn atsivėrė Ventos upės slėnis ir išraiškingas Jurakalnio kraštovaizdis. Tai viena iš tų vietų, kuriose supranti, kad gražiausi kelionės prisiminimai nebūtinai telpa į fotografiją.
Po pažinties su Papile vykome į Raudonskardžio kaimo bendruomenę. Čia mūsų laukė ne tik pietūs, bet ir nuoširdus bendravimas su vietos žmonėmis. Ragavome Raudonskardžio šiupininės, susipažinome su bendruomenės veikla, jos iniciatyvomis ir patirtimi. Tokie susitikimai ypač vertingi – bendruomenės gali mokytis viena iš kitos, dalytis idėjomis ir parsivežti į savo kraštą naujų minčių.
Kelionę vainikavo dar viena išskirtinė vieta – Šaltiškių molio karjeras, dažnai vadinamas „Lietuvos Marsu“.
Šis pavadinimas neatsitiktinis: rausvi, oranžiniai ir pilkšvi molio sluoksniai, neįprastas reljefas bei atvira karjero erdvė kuria kraštovaizdį, kokį Lietuvoje pamatysi retai. Čia atsiveria milijonus metų menanti geologinė istorija, o žmogaus veiklos suformuota teritorija yra tapusi viena įsimintiniausių Akmenės krašto vietų. Tai buvo vaizdingas ir simboliškas mūsų dviejų dienų kelionės finalas.
Per dvi dienas Akmenės kraštą pamatėme iš daugybės pusių – nuo miesto istorijos, meno ir tautodailės iki aukštapelkės, Ventos slėnio, klinčių ir molio karjerų. Vis dėlto ne mažiau už lankytas vietas įsiminė žmonės. Į Skaudvilę parsivežėme ne tik nuotraukų, bet ir naujų idėjų, pažinčių, patirčių bei įkvėpimo bendruomenės veiklai.
Ši kelionė dar kartą parodė, kiek daug galime atrasti čia pat, Lietuvoje, ir kiek vertės suteikia gyvas bendruomenių bendravimas – galimybė susitikti, dalytis patirtimi, mokytis vieniems iš kitų ir kartu kurti.
Nuoširdžiai dėkojame mūsų kelionės vadovui Arūnui Ostrauskiui už profesionalų ir įdomų Akmenės krašto pristatymą, puikią nuotaiką, nuoširdų bendravimą ir daugybę istorijų, leidusių šį kraštą ne tik pamatyti, bet ir geriau suprasti.
Taip pat nuoširdžiai dėkojame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Tauragės rajono savivaldybei už finansinę paramą ir galimybę bendruomenės „Skaudvilės kraštas“ nariams dalyvauti šioje prasmingoje, turiningoje ir bendrystę stiprinančioje kelionėje.
Į namus grįžome kiek pavargę, tačiau kupini įspūdžių, naujų žinių ir gerų emocijų. Akmenės kraštas tikrai turi kuo nustebinti!
